Konferencijos „Atsinaujinanti bažnyčia“ atgarsiai (galerija)

Balandžio 28–30 d. Kauno krašto tikintieji rinkosi į konferenciją „Atsinaujinanti bažnyčia“. Pirmąsias dvi dienas mums tarnavo svečias iš Prancūzijos Davidas Brownas. Penktadienio vakarą svečias prisistatydamas papasakojo, kad yra gimęs Anglijoje, studijavo prancūzų kalbą, ir Dievas pašaukė jį tarnauti Prancūzijoje, kur jis su žmona gyvena jau 40 metų.

Svečias atkreipė dėmesį, kad tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje – katalikiška aplinka, bet jauni žmonės neturi ryšio su tikėjimu, tad, galima sakyti, kad ir prancūzai, ir mes susiduriame su panašiais iššūkiais. Apžvelgęs bažnyčių situaciją Europoje ir JAV, Davidas Brownas išskyrė keletą aplinkybių, kada bažnyčiai reikia atsinaujinimo: 1) kai bažnyčia neauga ar net mažėja; 2) kai gyvenama praeitimi; 3) kai jėgos ir pastangos telkiamos bažnyčios struktūrai palaikyti, o ne pasiekti žmones už bažnyčios ribų; 4) kai bažnyčia siekia pirmauti; 5) kai nustojama drauge melstis; 6) kai gyvenama rutinoje, t. y. viskas yra nuspėjama.

Vienas pirmųjų žingsnių siekiant pokyčių yra atgaila. Atgailauti reiškia ne apgailestauti dėl pasekmių, bet keisti savo mąstymą vienu ar kitu klausimu. Svečias apžvelgė apie atgailą kalbančias Senojo ir Naujojo Testamentų eilutes, atkreipė dėmesį, kad Apreiškimo knygos 2–3 skyriuose net 5 iš 7 bažnyčių buvo raginamos atgailauti. Svarbu suvokti padėtį, kurioje esi, ir kelti akis į Viešpatį, atgailauti, siekti pokyčių. Svečias pacitavo vieną puikią mintį: „Bažnyčios keičiasi tada, kai nesikeitimo skausmas tampa nepakeliamas.“

Šeštadienio rytą svečias iš Prancūzijos priminė, kad mes tapatinamės su Kristumi, gyvename Jame, bet tuo pačiu metu gyvename tam tikru konkrečiu laiku, konkrečioje vietoje. Tad mums įtakos turi ir mūsų pačių gyvenimo istorija, ir mūsų tautos istorija. Mūsų gyvenimas yra Dievo plano, Jo istorijos dalis, be to, priklausome konkrečiai bažnyčiai, kurią taip pat veikia laikas. Kalbėdamas apie pokyčius, kokių reiktų bažnyčiai, svečias išskyrė 5 lygmenis: 1) dvasinį – svarbu gerinti bažnyčios dvasinę sveikatą; 2) socialinį – siekti gerinti santykius tarp žmonių: „Turime būti žmogiškesni bažnyčioje, bet dvasingesni pasaulyje“; 3) visuomeninį – bažnyčia turi reaguoti į pokyčius toje vietovėje, kurioje ji yra, ir atsiliepti į iškylančius poreikius, negyventi „paraleliame pasaulyje“, nebūti suklupimo akmeniu kitiems (1 Kor 8–10 sk.); 4) struktūrinį – melskimės ir palaikykime ganytojų komandą, kad jie siektų išvesti bažnyčią iš stagnacijos, gebėtų perteikti viziją, būtų pavyzdys kaimenei; 5) strateginį lygmenį – ieškoti būdų įgyvendinti viziją. Svečias pacitavo vieną žymų ledo ritulio žaidėją, kuris, paklaustas, kaip jam sekasi įmušti tiek daug įvarčių, atsakė: „Aš čiuožiu ten, kur ritulys bus, o ne ten, kur jis yra.“ Iliustruodamas savo mintis, Davidas Brownas pateikė ne vieną sėkmingą pavyzdį iš jų bažnyčios gyvenimo, – tai praplėtė ir mūsų supratimą, kaip ir kas turi ir gali vykti bažnyčioje.

Džiaugiamės, kad penktadienį ir šeštadienį tarnavo šlovintojų komandos iš skirtingų miestų: kreipti akis į Viešpatį penktadienio vakarą padėjo kėdainiečiai, šeštadienio rytą – alytiškiai, o šeštadienio vakarą visą šlovinimą vedė komanda iš Vilniaus – ačiū jums, brangieji.

Sekmadienio rytą konferenciją tęsė jos šeimininkai: šlovino Kauno šlovinimo grupė, o pamokslavo pastorius Gabrielius Lukošius – jis, remdamasis Mt 9, 9–17, kalbėjo apie rūbus ir vynmaišius, kviesdamas atgailauti dėl to, kad netikime, jog Viešpats mus priima, kad nepriimame Dievo dovanoto teisumo ir kartais, nutolę nuo tikrojo džiaugsmo šaltinio, bandome džiaugsmą imituoti. Pastorius pabrėžė, kad mūsų visų atsinaujinimas yra Jėzus Kristus. Svarbu matyti, kad Jis yra ramybės, džiaugsmo, meilės šaltinis ir, suvokus, kad Jis mus priima, plėsti širdis – kad joje būtų vietos kitokiems nei mes.

***

Pastoriaus Gabrieliaus, kuris į šią konferenciją ir pakvietė svečią iš Prancūzijos, paprašiau papasakoti, kaip jie susipažino, kodėl kilo mintis šį žmogų pakviesti tarnauti Lietuvoje.

Gabrielius Lukošius: Davidas Brownas buvo vienas iš kalbėtojų Lenkijoje vykstančiame Europos lyderių forume ir giminingame forume Ukrainoje, kuriame pernai rudenį mes taip pat dalyvavome. Ukrainoje aš klausiau jo pranešimo apie naujas bažnyčias ir jų raidą. Pamačiau, kad tai patirtį turintis žmogus, tarnavęs kuriant naujas bažnyčias, vadinasi, turintis matymą dėl ateities, žvelgiantis į priekį, nesustingęs, bet ir neforsuojantis, brandus žmogus. Pagalvojau, kad būtų gerai, kad jis patarnautų ir mums. Tad kai su Kauno krašto pastoriais mąstėme apie konferenciją, aš pasiūliau jį pakviesti, ir pastoriai pritarė.   

Tai, ką kalbėjo mūsų svečias, – labai kondensuotas turinys, daug medžiagos apmąstymams. Reikia tai apmąstyti, aptarti, apie tai padiskutuoti. Matosi, kad Viešpats tikrai nori, jog mes atsinaujintume.

Savo įspūdžiais pasidalinti paprašiau ir kitų Kauno krašto pastorių.

Darius Šulskis: Apie atsinaujinimą mes Alytuje pradėjome mąstyti dar metų pradžioje. Visi sutarėme, kad norėtųsi daryti tai, ko Dievas nori, o ne tai, ko norime mes. Tad smagu, kad ir šioje konferencijoje apie tai kalbama. Kaip svečias ir sakė, atsinaujinimas visuomet prasideda nuo atgailos, o tai nėra lengva, nes reikia įvertinti savo situaciją, savo tikėjimą ir nueitą kelią, pamąstyti, ar mes leidžiame Dievui veikti... Reikia atrasti, kas trukdo Dievui lieti gyvybę, atverti savo šlovę bendruomenėje. Svarbu apmąstyti ir nebijoti svajoti, ieškoti, ką Dievas nori daryti mumyse ir per mus. Taip pat, jei norime pokyčių, turime būti pasiruošę kai ko atsisakyti – gal net ir gerų dalykų atsisakyti dėl dar geresnių.

Džiaugiuosi ir pastoriaus Gabrieliaus tarnavimu – didžiausias atsinaujinimas, kurio mums reikia, – tai atsigręžti į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Gyvenimo monotonija, galbūt iššūkiai darbe ar kitur mus užsuka, tad reikia vėl ir vėl atsigręžti į Jį ir pamatyti, kad Jis ne reikalauja iš mūsų, bet visų pirma suteikia – suteikia tvirtą vidinį širdies pamatą, sakydamas: „Aš tave myliu. Einam kartu!“ Klausiausi Gabrieliaus pamokslo ir mąsčiau: „Aš tarnauju ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad esu Jam dėkingas. Atleidžiu ne todėl, kad reikia atleisti, bet todėl, kad man yra atleista, ir pasigailiu, nes manęs buvo pasigailėta. Dievas suteikia malonę stabtelėti, pamąstyti, iš naujo įvertinti dalykus ir prašyti: „Dieve, atleisk ir padėk man eiti kitų link taip, kaip Tu ėjai prie manęs, padėk man mylėti kitus žmones taip, kaip Tu mane myli.“ Tai didžiulis iššūkis, bet verta to siekti.

Gintautas Gruzdys: Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti konferencijoje visas tris dienas. Pirmą kartą klausiau Prancūzijos atstovo evangeliko minčių. Prancūzija – viena liberaliausių ir labiausiai ateistiškai nusiteikusių šalių Europos Sąjungoje (30 proc. prancūzų sakosi esą ateistai). Patiko svečio įžvalgos, ypač tai, kaip apaštalo Pauliaus mintis – su žydais buvau kaip žydas, su graikais buvau kaip graikas – jie pritaiko Paryžiuje. Labai įstrigo mintis, kad bažnyčioje reikia būti žmogiškesniems, o pasaulyje dvasingesniems...

Įdomios ir pastoriaus Gabrieliaus įžvalgos apie tai, kad atskiri teisumo lopai, negali išgelbėti, – Jėzus kalba apie visišką atsinaujinimą. Tam kartui gal ir atrodo, kad užtenka lopo pridengti kokią skylę, bet iš tiesų reikalingi nauji rūbai. Labai įdomios, negirdėtos įžvalgos. Jėzus sakė: „Noriu gailestingumo, o ne aukos“ – svarbios teisingos nuostatos, o ne teisingai atliekami ritualai.

Alvydas Stankevičius: Apie konferencijoje tarnavusį svečią nieko nežinojau, bet tikėjau, kad Dievas kalbės. Manau, kad Davido Browno pateikta informacija apie bažnyčios atsinaujinimą tikrai naudinga – ją reikia apmąstyti ir, manau, kai kuriuos jo minėtus principus tikrai pritaikysime.

Jurgita Kučinskienė: Svečio iš Prancūzijos tarnavimas man buvo kaip Dievo priminimas šiame laike su visa bendruomene judėti ieškant savosios tapatybės toje vietoje, kur esame, atsakant į žūstančiųjų poreikius. Davidas Brownas įkvėpė išsitraukti prieš metus tarnavusio svečio iš Amerikos Ch. Lewiso seminaro medžiagą apie bažnyčios misiją, viziją ir rimtai su bažnyčia ruoštis pokyčiams. Tarnavimai įkvėpė ir padrąsino – ačiū Dievui.

Giedrius Ažukas: Ar mūsų santykis su Dievu tikras, ar mums rūpi žmonės už bažnyčios ribų? – manau, kad Viešpats Davido Browno lūpomis kvietė bažnyčią rimtai atgailai – atsiversti nuo susitelkimo į save ir sau patogaus gyvenimo į Kristų ir sekti Juo, nesižvalgant atgal. Svarbu negyventi praeitimi, bet žvelgti į Jį ir į aplinkinius, matyti, kuo ir kaip gyvena žmonės, suvokti šio istorinio laikmečio, šios kartos poreikius, pomėgius, ieškoti būdų ir priemonių juos pasiekti. Svečias pateikė ir nemažai puikių pavyzdžių, kaip galima keisti bažnyčios tarnavimus, kad jie būtų priimtini šių dienų žmonėms.

 

 

Nuotraukos Viktorijos Navikaitės ir Dainiaus Jaudegio

Bendrinti: