Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario… (galerija)

Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio (1 Kor 12, 14) – ši apaštalo Pauliaus eilutė primena Kristaus Kūno įvairovę ir vienybę skirtybėse. Tokią vienybę pabrėžia viso pasaulio krikščionys, kasmet sausio 18–25 d. rinkdamiesi melstis. Kaip kūnas susideda ne iš vieno nario, taip negali būti ir vienos vienintelės konfesijos, kuri savy išlaiko visą tiesą ir turi visą Kristaus pažinimą. Bendruomenių, denominacijų ir konfesijų įvairovė talpina Kristaus pažinimo slėpinį, o Kristaus Bažnyčia susideda iš daugelio narių, kurie vieni kitus gerbia.

Šįmet jau aštuonioliktąjį kartą (nuo 1999 m.) skirtingos Šiaulių bažnyčios rinkosi kartu švęsti Krikščionių vienybės savaitę. Sausio 22 d., sekmadienio, rytą, atšaukę susirinkimus savo vietinėse evangelinėse bažnyčiose, tikintieji rinkosi į bendras ekumenines pamaldas Šiaulių evangelikų liuteronų (kurioje taip pat vyksta ir evangelikų reformatų pamaldos) bažnyčioje. Jau prieš trejus metus Šiaulių dvasininkai apsisprendė Krikščionių vienybės savaitės metu organizuoti bendras ekumenines pamaldas sekmadienį, kas kartą vis kitoje bažnyčioje, pagal tos bažnyčios liturgiją. Ganytojai iškėlė tikslą – kad visos bendruomenės galėtų iš arčiau susipažinti su kiekvienos bažnyčios ypatumais, kitokia pamaldų ir bažnyčios tradicija, dvasingumo tipu. Simboliška, kad šiais 2017 metais, kai minime Reformacijos 500 metų jubiliejų, pamaldos vyko evangelikų liuteronų bažnyčioje – juk M. Liuterio žinia tapo pirmuoju Reformacijos židiniu Europoje, davusiu pradžią bažnyčių reformoms įvairiose šalyse.

Pradėdamas ekumenines pamaldas evangelikų liuteronų kunigas Romas Pukys džiaugėsi gausiai susirinkusiais tikinčiaisiais ir tuo, kad pas Kristų ateiname kaip lygių ir lygiaverčių bažnyčių nariai. Jis pristatė evangelikų liuteronų liturgijos ypatumus: visa liuteronų liturgija yra giedama – gieda ir dvasininkas, ir parapijiečiai. Pamaldų metu giedojome liuteronų giesmes, klausėme skaitinių iš Šventojo Rašto, išpažinome Kristui nuodėmes, kartu meldėmės, remdamiesi Nikėjiškuoju tikėjimo išpažinimu. Kunigas Romas Pukys, pamokslaudamas iš Laiško romiečiams 16 skyriaus 14–17 eilučių, pabrėžė, kad Laiškas romiečiams buvo nepaprastai svarbus visiems bažnyčios reformatoriams: Liuteriui, Kalvinui, Cvingliui. Naujai pažintas Pauliaus laiškas vėl grąžino bažnyčiai Evangelijos mokymą apie išgelbėjimą per malonę.

Dievas trokšta, kad visi žmonės išsigelbėtų ir pažintų tiesą (1 Tim 2, 4) – ši mintis skatino apaštalą skelbti Evangeliją ne tik Romoje, bet ir Ispanijoje. Apaštalas Paulius trykšta noru ir ryžtu skelbti Gerąją Naujieną visam pasauliui. Jis jaučiasi skolingas ir žydams, ir graikams, nes tam tikrą savo gyvenimo dalį jis persekiojo Bažnyčią. Tačiau tapęs Kristaus apaštalu, jis jautė skolą visam pasauliui ir pačiam Jėzui už nuodėmių atleidimo malonę ir išgelbėjimą, kurį patyrė per Jo apsireiškimą, ir troško atsilyginti nuoširdžia tarnyste Jam. Jis nesigėdija Evangelijos, kuri yra Dievo galia pakeisti kiekvieno žmogaus, kuris tiki, gyvenimą. Paulius gerai žinojo, koks yra puolęs žmogus, ir koks šventas yra Dievas. Daugelis klysta galvodami, kad pasistengęs žmogus gali įtikti Dievui, tačiau Paulius aiškiai mato, ką padarė Kristus – Jis mirė už žmonių nuodėmes ir Dievo akivaizdoje tapo gyva atpirkimo ir permaldavimo auka už visą žmoniją. Tad teisumas įgyjamas ne dėl darbų, bet per tikėjimą Kristumi – tik toks teisumas tinka Dievui. Patyrę išgelbėjimą Evangelijos jėga, visi tampame, kaip ir Paulius, skolingi Kristui ir pasauliui!

Po pamokslo kunigas Romas Pukys pakvietė pasisakyti kitų bažnyčių ganytojus: Laisvųjų krikščionių bažnyčios atstovą Viktorą Railą, mane, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorę, ir Jungtinės metodistų bažnyčios kunigą Vidą Micutą.

„Kristus mums palieka naują įstatymą mylėti vieniems kitus. Tačiau sukūręs mus, Dievas suteikė ir laisvę rinktis, todėl atsiranda skirtingos Šventojo Rašto traktuotės ir doktrinos. Vis tik šie skirtumai negali paneigti svarbiausio – Kristaus meilės įstatymo. Nors esame skirtingi, galime ir privalome mylėti, kaip mylėjo Kristus“, – kalbėjo Viktoras Raila.

Pakviesta kalbėti aš, pasidžiaugiau, kad vienybės pamaldas šiais metais, minėdami Reformacijos 500 metų jubiliejų, švenčiame būtent evangelikų liuteronų bažnyčioje. Šiai bažnyčiai už daug ką esame dėkingi: pirmiausia – už Reformaciją, dėl kurios Vakarų pasaulyje užgimė įvairios evangelinės bažnyčios ir denominacijos, taip pat esame dėkingi už pirmąją lietuvišką knygą – M. Mažvydo „Katekizmą“, kuris lietuviškai perteikė mūsų tautai paprastą tikėjimo žinią, už K. Donelaičio „Metus“ – pirmąją grožinę knygą lietuvių kalba, poetiškai, lyg psalmėmis, perteikusią Evangeliją būrų lietuvių širdims. Tačiau, kalbant apie ekumeninę bendrystę, labiausiai mane džiugina tai, kad mes peržengėme bažnyčių sienas, nesutarimus dėl doktrinų ir pradedame nuoširdžiai vykdyti tai, kas svarbiausia – mylėti vieną Dievą ir artimą.

Jungtinės metodistų bažnyčios kunigas Vidas Micuta kalbėjo: „Mus jungia Kristus, ta pati Dvasia, vienas krikštas. Labiausiai trokštu, kad visi neštume į pasaulį Evangelijos žinią.“

Vėliau dvasininkai kartu pasimeldė už krikščionių vienybę, išaukštindami Kristų, kaip Bažnyčios galvą ir jos Kertinį akmenį. Na o pasibaigus pamaldoms, visi vaišinomės kava, arbata ir ilgai bendravome – kalbėjome apie tai, ką jau drauge nuveikėme per visą bendrystės laiką ir ką dar galėtume nuveikti šiais Reformacijos metais.

Nuotraukos Gintauto Tumulio

www.ramioslankos.lt

Bendrinti: