Įsimintina viešnagė Dubline

Šių metų gegužės 27–31 dienomis kartu su vyru Aidu viešėjome Dublino lietuvių evangelinėje bažnyčioje. Kelionę planavome iš anksto: su šios bendruomenės vyresniąja Daiva Smelova aptarėme iškilusius poreikius, numatėme tarnavimų pobūdį. Susitikti su šios bendruomenės tikinčiaisiais ir pasidalinti įvairiomis dvasinėmis dovanomis vykau jau penktą kartą. Šį kartą teko pabūti truputį ilgiau – penkias dienas, kurių metu vyko trijų dalių sielovados seminaras moterims Viešpaties grožis, arba Pelenės istorija kitaip, taip pat sekmadienio pamaldose pasakiau pamokslą apie bažnyčios viziją.

Kaip visada, buvome apsupti išskirtiniu seserų bei brolių dėmesiu ir rūpesčiu.

Penktadienį prieš seminaro pradžią išėjome su Eduardu ir Daiva Smelovais pasivaikščioti senųjų Airijos kanalų pakrante, tikėdamiesi ramiai pasišnekučiuoti, aptarti vakarinį susitikimą su lietuvaitėmis Grace bažnyčioje. Airijos kanalai – tai pramonės pakilimo laikotarpio palikimas. Dar prieš geležinkelio atsiradimą (XIX a. vid.) kanalais po visą salą buvo gabenami kroviniai. Kadangi Airija – kalnuota vietovė, skirtinguose paviršiaus lygiuose įtaisyti senieji šliuzai, kurie leido krovinius gabenantiems laiveliams pakilti į skirtingus kanalo lygius. Aktyvus judėjimas šiais kanalais jau seniai nebevyksta, jų pakrantės tapo mėgstamomis pasivaikščiojimo ir poilsio vietomis, o žolių prižėlęs vanduo tik mena senuosius laikus, kai kanalais lėtai, bet dažnai judėjo krovininiai laiveliai-keltai. Šiandien jais retai praplaukia koks gyvenamasis laivelis.

Bet mums pasisekė: vaikštant pakrante, išvydome artėjantį ryškiai raudoną gyvenamąjį laivą, kurio vairininkės buvo dvi moterys, užtikrintai plukdžiusios savo laivą kanalu. Tapome įstabaus reginio liudininkais. Pamatėme, kaip veikia senieji žmogaus inžinerijos stebuklai – šliuzai: moterys sunkiais įrankiais vieną po kito atvėrė šliuzų skląsčius, ir sparčiai jų mūrinėse ertmėse kylantis vanduo kėlė laivą aukštyn. Tekantis vanduo sujudino nusistovėjusį kanalo vandenį ir pakėlė visas dugno drumzles bei dumblą. Daiva, taip pat stebėjusi šį vaizdą, garsiai pamąstė, kad to paties tikisi ir iš sielovados seminaro moterims. Tai tarytum mūsų gyvenimo vaizdinys. Upė – lyg mūsų siela. Kartais joje nevyksta joks judėjimas ir drumzlės nusistovi, senos nuoskaudos nusėda ir glūdi metų metus, apauga kitais dumblų sluoksniais. Bet atplaukia Dievo žodžio vairininkės, kurios atveria širdies skląsčius ir vanduo ima judėti bei kelti viską į viršų. Judantis vanduo neleidžia apželti gyvybės kanalams… Jau po seminaro prisiminėme šį pastebėjimą ir abi sutikome, kad ne viena sesuo patyrė panašius vidinius sielos išgyvenimus.

Penktadienį vakare ir šeštadienį ryte moterys rinkosi į trijų dalių sielovados seminarą. Ruošdamasi seminarui, kėliau sau tikslą kartu su moterimis pamatyti Viešpaties grožį moters gyvenimo žaizdose, patiriamose krizėse. Kiekviena seminaro dalis nuosekliai vedė į kitą dalį, kviesdama vis labiau atsiverti mūsų sielų Gydytojui.

Pirmoje dalyje kalbėjome apie sužeistą moters grožį, kai mūsų širdžiai sudužus Viešpats atveria savo, kaip Gelbėtojo ir Gydytojo, charakterį ir priartėja prie mūsų. Lygiagrečiai kalbėjome apie garsiosios Šarlio Pero pasakos Pelenė simboliką ir prasmę. Kiekvienos moters gyvenime yra ir pelenų istorijos pusė – patirtų krizių istorija, ir princesės pusė – teisingo atlygio, netikėto atpildo dalis. Garsus prancūzų rašytojas Šarlis Pero pasakas savo vaikams rašyti pradėjo po kelių sunkių jį staiga ištikusių įvykių. Vienas iš jų – žmonos netektis. Likęs našliu su keturiais vaikais, jis ėmė rašyti pasakas, kuriose įkūnijo savo išgyvenimus – subtiliai aprašė skausmą, kuris turi geresnio gyvenimo ir teisingumo viltį.

Taip pat aptariau Šventajame Rašte esančias istorijas ir sužeisto moters grožio vaizdinius. Pavyzdžiui, pranašas Izaijas savo pranašystės 54 skyriuje lygina pažemintą Izraelį su pažeidžiamiausiomis to meto moterimis – našlėmis, apleistomis ir nevaisingomis, išgyvenančiomis sunkiausias krizes. Tačiau čia pat Viešpats pateikia ir šlovingą atstatymo viltį – Jis veda moterį į jos atsinaujinusio, išgydyto grožio pilnatvę Dieve! (Iz 54, 11–17; 61, 1–3).

Kiekviena Biblijoje minima moteris turėjo savo skausmo ir vilties istoriją. Tad šiandienos moteris – ne išimtis, ji taip pat turi savo pelenų istoriją, bet Viešpaties Dvasia gali prisiliesti, paguosti ir išgydyti.

Antroji seminaro dalis buvo skirta brandžiam moters grožiui, kuris ima ryškėti dažnai būtent krizių metu. Svarbu suprasti, jog kiekviena krizė yra nuostabi galimybė bręsti. Kiekvieną kartą pereidamos į naują savo brandos tarpsnį patiriame asmens raidos arba normatyvinę krizę. Nėra ir negali būti nejuntamo, nepastebimo fiziologinio, psichologinio ar dvasinio „persijungimo“ iš mergaitės į paauglę, iš paauglės į jauną moterį, pasiruošusią motinystei, iš jaunos moters į brandžią moterį, kurios vaikai jau paūgėjo, o tėvai paseno. Kiekvieną kartą, kai einame iš vieno tarpsnio į kitą, išgyvename asmeninę krizę, o tai puiki galimybė atrasti save iš naujo, suprasti naują savo tapatybę.

Be to, mes kaip ir kiti žmonės išgyvename kitokių rūšių krizes. Reaktyviosios krizės ištinka, kai netikėtai patiriame nelaimes: netektį, ligas, skyrybas, katastrofas, atleidus iš darbo, persikeliant gyventi į naują vietą, patiriant persekiojimus ar represijas. Tokią krizę matome ir Pelenės istorijoje: vaikystėje ji netenka mamos, o aikštinga pamotė ir dvi jos dukros paverčia mergaitės gyvenimą tikru pragaru. Reaktyvioji krizė ištinka ir biblinius herojus – ryškus tokios krizės pavyzdys yra Jobas ir jo žmona. Šioje krizėje taip pat glūdi nuostabi galimybė žmogui bręsti, keistis kaip asmenybei, augti tikėjimu, gilinti pasaulėžiūrą, brandinti požiūrį, minkštėti širdimi.

Vienos giliausių krizių yra katarsinės – moralinio išgryninimo ir pasikeitimo krizės. Tai dvasinių apmąstymų ir abejonių laikas, kurių metu būname apvalomos ir taurinamos. Ją gali patirti tiek netikintys, tiek tikintys žmonės. Netikinčius dvasinė naktis veda prie atsivertimo (Marijos Magdalietės, muitininko Zachiejaus istorija), o tikinčiuosius veda į atsinaujinimą (kunigo Asafo nusivylimas tarnyste ir vėl atgauta viltis Dievu Jo namuose).

Šių paminėtų krizių kontekste aptarėme įvairias moterų krizes. Moterys galėjo apmąstyti savo situacijas, atlikti savityros darbą ir grupelėse aptarti savo pastebėjimus. Atvirumo atmosferoje meldėmės viena už kitą. Po to bažnyčios vyrai pakvietė moteris pietauti. Giliai nustebino ir sujaudino brolio Ryčio gebėjimai, ruošiant bei serviruojant maistą moterų seminaro metu. Gražiai tarnavo ir kiti broliai, kurie kaip angelai nešė maistą ant didžiulio stalo. Pajutome nuostabią Tėvo globą ir didžiulį brolių rūpestį.

Po pietų vyko trečioji seminaro dalis – Atnaujintas grožis. Dieviškasis virsmas. Ps 84, 5–7 atskleidė, jog išėjimas iš krizės yra procesas – kelionė, kurioje Dievas eina kartu su mumis. Jis neskuba ir visas mūsų gyvenimo situacijas naudoja kaip priemones, vesdamas pilnatvės link. Dirbant su mumis Jam reikalingos įvairios priemonės – mūsų šeima, vaikai, vyras, bažnyčia, darbo kolektyvas, mūsų asmeninė raida, patirtas skausmas… Panašiai ir Pelenei virstant princese krikštamotė panaudojo žemiškas medžiagas – moliūgą, peles ir žiurkes, žąsis ir driežus. Nelaimė virto laime, skausmas – džiaugsmu, o netektis – naujo gyvenimo atradimu. Aptariau nedidelius žingsnelius, kurie veda mus iš kiekvienos krizės prie naujų galimybių, į kitą gyvenimo etapą.

Seminarą vainikavo dviejų merginų sąmoningas apsisprendimas sekti Kristumi, kuris buvo užtvirtintas ir vandens krikštu. Šventė pasiekė kulminaciją, skambėjo giesmės, džiaugsmingas klegesys, sveikinimai.

Sekmadienio popietę Dublino evangelinės bažnyčios tikintieji rinkosi į pamaldas. Atmosfera alsavo betarpiškumu, tvyrojo šeimyniška nuotaika. Visi buvo užsiėmę: kas repetavo šlovinimo giesmes, kas triūsė bažnyčios virtuvėlėje ir ruošė vaišes, kuriomis įprasta vaišintis po pamaldų, kas tvarkė patalpas… Buvo miela stebėti besidarbuojančius brolius ir seseris. Prasidėjus pamaldoms ilgai giedojome, dalinausi Žodžiu, meldėmės ir galiausiai viską baigėme broliška bei seseriška agape – vaišinomės, kalbėjomės ir neskubėjome skirstytis. Gyvenimo upė nuo Jo malonės sosto liejosi ir girdė visus…

Iš turtingos bei įsimintinos viešnagės pas Dublino tikinčiuosius mes su Aidu išsivežėme gilius ir gaivius brolystės įspūdžius. Dėkojame Jums, brangieji, – grįžome atsikvėpę ir dvasiškai praturtėję!

www.ramioslankos.lt

Bendrinti: