Kinijos komunistų partijos viršūnių susirinkime pirmą kartą kalbėta apie religiją

Praėjusį trečiadienį Kinijoje, Pekine, Kinijos komunistų partijos politinio biuro susitikime buvo kalbėta apie religiją, įvadinius pranešimus padarė du pakviesti ekspertai, kurie aptarė religijos vaidmenį Kinijos istorijoje ir šiandien.

Tai, be abejo, reikšminga žinia, kuri žymi dešimtmečius galiojančių tabu sulaužymą.

Pats Kinijos prezidentas ir Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius Hu Jintao pasakė kalbą, kurioje teigė, jog Kinija palaiko religijos laisvę ir yra pasiruošusi padėti visoms religijoms. Anot jo, tikintys ir netikintys gali drauge dirbti Kinijos labui dabartinėje „naujoje situacijoje", kuri susidarė šalyje. Šios kalbos ištraukos buvo paskelbtos oficialiame partijos laikraštyje, kuris platinamas visoje šalyje. Anot kai kurių, tai signalas regionų partiniams lyderiams apie tai, kokia kryptimi turėtų formuoti savo pozicijas religijų atžvilgiu.
Kaip interpretuoti šią žinią dar nėra aišku. Ar tai tikras nedrąsaus atsivėrimo ženklas, ar tik tarptautinei bendruomenei skirta retorika, neturinti nieko bendro su praktika?

Kinijos vaidmuo pasaulyje auga ir netrūksta pranašaujančių, kad būtent ji taps ateities supervalstybe, palikusi užnugaryje tiek JAV, tiek Rusiją, tiek Europos Sąjungą. Jei ši prielaida teisinga, tada visiems turėtų šiek tiek rūpėti tai, kas vyksta šioje didžiulėje šalyje.

Bažnyčios perspektyvoje, žinoma, pamatinis yra religijos laisvės klausimas. Šiais metais paskelbtame tradiciniame JAV paruoštame raporte apie religijos laisvę pasaulyje Kinija, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis, patenka į labiausiai religiją varžančių kraštų sąrašą. Čia religijų persekiojimas yra sistematiškas ir nuoseklus, prasidedantis nuo cenzūros ir pasibaigiantis žmonių dingimais.

Kita vertus, jei žvelgsime ne metų, o dešimtmečių perspektyvoje, pokyčiai yra regimi. Jei komunistinės Kinijos kūrėjas ir ilgametis vienvaldis Kinijos komunistų partijos lyderis Mao Tse Tung pranašavo, kad religija išnyks natūraliai ir pats dėjo pastangas šiai pranašystei įgyvendinti, tai po jo mirties religijos persekiojimas susilpnėjo, o po kelerių metų, 1982- aisiais reformuotoje Kinijos konstitucijoje buvo įrašytas religinės laisvės principas.

Kinijos valdžia stengėsi kontroliuoti religijas ir jas palenkti savo įtakai sukurdama nacionalines religijas ir institucijas. Taip XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo sukurta „Kinijos katalikų asociacija", „Kinijos protestantų asociacija", „Kinijos musulmonų asociacija", „Kinijos budistų asociacija" ir pan. Jos visos buvo atribotos nuo savo šaknų, tradicinių autoritetų, jas valdė ir tebevaldo režimui lojalūs bei „tėvynę mylintys" žmonės.

Dėl suprantamų priežasčių, tik maža dalis tikinčiųjų panoro ir sutiko tapti tokių dirbtinų organizacijų nariais, kiti buvo priversti jais tapti prievarta, o treti pasirinko nelegalumo kelią ir sukūrė pogrindines Bažnyčias.

Tokia įvykių eiga nulėmė tai, kad dar ir šiandien Kinijoje yra dvi katalikų Bažnyčios - oficiali ir pogrindinė. Ši situacija, savo ruožtu, užprogramavo nuolatinį Kinijos ir Šventojo Sosto konfliktą, mat ateistinės valdžios pretenzijos kontroliuoti bažnytinį gyvenimą ir skirti vyskupus Bažnyčiai buvo absoliučiai nepriimtinos. Bėgant metams valdžios pretenzijos pateko į akligatvį: Kinijos valdžios projektas sukurti alternatyvią katalikų Bažnyčią nepavyko, tuo tarpu pogrindinė Bažnyčia atrado būdų kaip gyventi ir netgi augti. Vieša paslaptis, kad jei „Kinijos katalikų asociacijai" priklauso 4 milijonai tikinčiųjų, tai pogrindinei katalikų Bažnyčiai priklauso dukart, o pasak kitų - net triskart daugiau tikinčiųjų. Panaši padėtis ir su kitomis religijomis.

Popiežius Benediktas XVI paskelbė „Laišką Kinijos Bažnyčiai", kuriame pasiūlė gaires oficialios ir pogrindinės Bažnyčios susitaikymui bei vienybei pasiekti ir užtikrino Kinijos valdžią, kad Bažnyčia nesiekia atimti jos prerogatyvų. Laiške Kinijos valdžia buvo pakviesta dialogui ir kompromisui.

Nors oficialios Pekino reakcijos buvo šaltos ir kuklios, tačiau situaciją stebintys komentatoriai teigia, jog visi oficialiosios bažnyčios vyskupai, kurie buvo įšventinti po minėto laiško paskelbimo, buvo gavę ir Šventojo Sosto pritarimą, kuris seniau buvo ignoruojamas. Tai galbūt popiežiaus Benedikto XVI laiško vaisiai, nors kaip yra iš tikro sužinosime turbūt tik po eilės metų.

Galbūt Kinijos valdžią keisti pozicijas verčia pokyčiai pačioje visuomenėje ir partijoje. Antai, 2007 metų pradžioje viešai paskelbtose vieno Šanchajaus universiteto tyrimo išvadose kalbama apie „religijos atgimimą" šalyje. Pasak tyrimo autorių, akivaizdu, kad Kinijos valdžios skelbiami duomenys, kad valstybėje yra 100 milijonų religingų žmonių turėtų būti padauginti kelis kart. Vienas Honkongo žurnalas paskelbė dar labiau sensancingesnę ir „skandalingesnę" žinią: esą galima manyti, kad net trečdalis Kinijos komunistų partijos narių, o tai sudaro 20 milijonų, įvairiu dažnumu, daugiau ar mažiau slaptai dalyvauja religinėse apeigose, taip pat ir krikščioniškose, pamindami partijos priesakus.

www.bernardinai.lt

Bendrinti: