Kviečiu šiandien pakeliauti laiku ar netgi už jo ribų. Įsikibkite, kelionė prasideda!
Nusikelkime atgal į praeitį daugiau nei 2000 metų. Tvartelis: gyvulėliai, šienas, duslus kvapas, jauna žydė moteris su savo vyru ir ką tik gimęs kūdikis, suvystytas vystyklais ir paguldytas ėdžiose. Lauke – nustebę, ką ten nustebę – apstulbę piemenys! Jie ką tik atbėgo į Betliejų iš laukų, kur pamainomis sergėjo bandą. Į miestelį juos atvijo nekasdienis įvykis: juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa ir angelas perdavė jiems žinią iš dangaus – nuorodą, kurią reikėjo patikrinti! Dieve, tu prakalbai jiems tiesiai per angelus! Kas gi tokio svarbaus vyko tą ramią naktį Izraelyje amžių gūdumoje? Ką angelai pranešė piemenims, kad šie bėgo ieškoti naujagimio? Kodėl net žmonijos istorija tame taške lūžta ir net laikas imamas skaičiuoti IKI ir PO šio įvykio?
„Į tuos dalykus geidžia pažvelgti net angelai“, – sako apaštalas Petras (1 Pt 1, 12). Pažvelgti ir suvokti visa tai, kas suplanuota ir paruošta žmonėms. Nes tai – stulbinama! Viešpaties angelas su gausia dangaus kareivija įspūdingai atneša žmonijai skirtą žinią, gerąją naujieną: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus“ (Lk 2, 11). Ir štai piemenys, vos atsitokėję nuo įspūdžio, žvelgia į ėdžiose paguldytą kūdikį – žmonių Gelbėtoją. Jo motina klauso piemenų pasakojimo – ji žino, kad tai nepaprastas kūdikis. Ji žino, nes angelas ir jai kalbėjo: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. <...> Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo“ (Lk 1, 31–33). Angelas kalbėjo ir Juozapui, Marijos vyrui: „Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“ (Mt 1, 20–21).
Ir štai vidury nakties dangaus angelai gieda: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Taip gimsta Dievo Sūnus! Naujasis Testamentas prasideda šia nuostabia istorija. Ji aprašyta visose keturiose evangelijose. Vis dėlto ši istorija prasideda ne čia... Pagalvokite, juk jei į jūsų duris pasibelstų jus mylintis žmogus, bendrystė prasidėtų ne tada, kai jūs tas duris atidarysite. Ji prasidėjo dar tuomet, kai buvo sumanyta ateiti ir jus aplankyti. Sakyčiau, net dar anksčiau: ne tik nuo sprendimo jus aplankyti, o nuo pirmosios pažinties akimirkos su tuo, kuris dabar stovi ir beldžia į jūsų duris.
Jėzaus gimimas man panašus į akimirką visatoje, kai amžinybė įsirėmina laike ir Visur Esantysis nusprendžia priimti žmogaus pavidalą, įsikūnyti. Taigi, Amžinasis atveria laiko duris, o už jų mes turime Kalėdų priešistorę!
Kaip mes jau žinome, Dievo Sūnus neatsiranda Kalėdų naktį! Jis buvo visada. Vienas Dievo, kurio vardas Aš Esu, Trejybės asmuo šią lūžio naktį gimsta žmogumi. Sūnus ateina vykdyti Tėvo valios: „Štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!“ (Hbr 10, 7). Vėliau Jėzus kalba žmonėms: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 40). „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“ (Jn 5, 39–40). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą“ (Jn 14, 6–7). Jėzus sako: pažiūrėkite į mane, ką Aš darau, ką sakau, kaip jus myliu, ir jūs suprasite Dievą, kurį garbinate, kurio bijote, kuris nematomas. Jis – toks pat kaip Aš. Nes „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30). Apaštalas Paulius vėliau rašys tikintiesiems Kolosuose: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas. Visa sukurta per Jį ir Jam, Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi [...]. Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką“ (Kol 1, 15–17. 19–20).
Jėzus apreiškia mums Dievą tokį, koks Jis yra: štai, sako, Aš pasirodžiau jums. Ir ne tik pasirodžiau, „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Ir mes žinome, kad Jis ne tik taip kalbėjo, bet, patvirtindamas visa, kas buvo pasakyta, taip ir padarė: atidavė savo gyvybę, kad mes turėtume gyvenimą – amžinąjį gyvenimą.
Tai matydami, galime drąsiai daryti išvadą, kad Dievui mes esame tikrai brangūs ir kad esame tikrai įklimpę į kažką baisaus, iš ko išgelbėti gali tik Dievo Sūnaus mirtis ant kryžiaus.
Laiške romiečiams cituojamos Dovydo psalmės (Ps 14 ir 53) apie žmonijos padėtį: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!“ (Rom 3, 10–12). Jei esame sąžiningi kaip apaštalas Paulius, savyje atpažįstame tą nesutramdomą ir mus valdančią prigimtinę nuodėmę: „Aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion [...], gero trokšti sugebu, o padaryti – ne“ (Rom 7, 14–20). Dievo žodis – Biblija – atskleidžia mūsų padėtį ir Dievo sumanymus. Ten randame visus atsakymus į gyvenimo prasmės klausimus. Ir apie mus kankinančią nuodėmę mes skaitome: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Per nuodėmę įėjo mirtis! Tai – ne juokas, ne lengvas pasilinksminimas, ne žaidimas, kurį pradėjęs galiu bet kada baigti! Nuodėmės problema tokia rimta, kad jos sprendimas yra tik vienas – Dievo Sūnaus auka.
Tačiau, kad ir koks didingas ir lemtingas buvo Jėzaus atėjimas į Žemę tą stulbinančią Kalėdų naktį, Dievo planas išgelbėti nusidėjusius mylimus žmones prasidėjo kur kas anksčiau. O, teisingiau sakant, visada buvo Dievo numatytas. Nuo pat pradžių. Nuo „pradžių“, kaip tik tą pradžią mes galime (arba negalime) suvokti. Netgi tada, kai dar nieko nebuvo sukurta, Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, palaimino mus Kristuje „mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4)! Mūsų išgelbėjimas Kristuje numatytas prieš pasaulio sukūrimą! Šita žinia turėtų padėti mums visiškai pasitikėti tobulu ir geranorišku, visa žinančiu ir visa galinčiu, teisingu ir mylinčiu Dievu. O meilė reiškia laisvą valią – laisvę rinktis. Leidžia klysti ir už tas klaidas atsakyti.
Kai Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir pavidalą, apžvelgęs visa, ką buvo sukūręs, Jis įvertino: „Iš tikrųjų matė, kad tai buvo labai gerai“ (Pr 1, 31). Dievas nesuklydo sukurdamas žmogų! Tai buvo netgi labai gerai! Meilė patiria išbandymus. Žmogaus meilė Dievui to išbandymo neišlaikė. Bet ne Dievo meilė žmogui! „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį“ (1 Jn 4, 9). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka“ (1 Jn 4, 14–15). Dievas rodo žmonėms, kokia yra Trejybė, pagal kurios pavyzdį sukurtas žmogus. Rodo, kokia meile, kokiu nuolankiu ir pagarbiu tarpusavio santykiu jie palaiko vienas kitą: „Tu esi mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mk 1, 11). Dievas apreiškiamas Jėzuje: „Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse“ (Hbr 1, 3).
Anuomet – tvartelis, kūdikis, piemenys. Dievo paprastumas – stulbinantis. Ir dar išminčiai, pagarbinantys gimusįjį Karalių. Visa tai tik parodo Dievo širdį ir tikslą – nepaisant jokių kliūčių, pasiekti mylimuosius.
Šiandien – kalėdinė giesmė „Marija, ar žinai“ (Mary, Did You Know), puikiai iliustruojanti šio kalėdinio epizodo didybę ir anapusiškumą:
Marija, ar žinai – Tavo kūdikis eis ežero paviršium...
...Tas, kuris tau gimė, išgelbės mus visus.
Ar žinai, tavo kūdikis – apsuptas angelų.
Kai bučiuoji savo sūnų, bučiuoji Dievą tu.
Marija, ar žinai – Tavo kūdikis – dangaus ir žemės Viešpats.
Marija, ar žinai – Tavo kūdikis atneš pasauliui šviesą.
Ar žinai – tavo kūdikis atvėrė dangų mums!
Šis miegantis vaikelis – didis „Aš Esu“.
(Muz. ir ž. M. Lowry, B. Greene, vertė E. Kaminskienė)
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis
_64x64_9de.jpg)
