Apie teisingumą

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti įžvalgomis iš Šventojo Rašto apie vieną žmonių tarpusavio santykių aspektą – teisingumą, t. y. apie tai, kokiais būdais žmonės sprendžia konfliktines situacijas. Jeigu vienu žvilgsniu aprėptume visą Biblijoje atspindimą žmonijos istoriją, galėtume išskirti tris skirtingus, aiškiai į akis krentančius šio fenomeno lygmenis.

Pirmasis trumpu, tačiau ryškiu štrichu įrėžiamas pirmose dviejose Pradžios knygos istorijose: Kaino ir Abelio konfliktas kilo vienam iš brolių supykus ant Dievo ir, greičiausiai, apimtam pavydo dėl kito „sėkmės“. Istorijos aprašymas neduoda pagrindo Abelį laikyti bent iš dalies kaltu dėl susiklosčiusių įvykių, tad čia verdiktą, kaip spręsti išryškėjusį, anot Kaino, „neteisingumą“ (Abelis palaiminamas, o Kainas – ne), priima vienas, Kainas. Ir tas sprendimas – nužudyti brolį.

Antroji panaši situacija parodoma jau skaičiumi ir kultūriniu įdirbiu išsiplėtusioje žmonijoje, kuri jau visiškai nusigręžusi nuo savo Kūrėjo ir dėl to praradusi Jo atvaizdą. Po lakoniškai trumpo kultūrinio šios bendruomenės gyvenimo apibūdinimo įterptas vienas jų santykius atspindintis epizodas, kuriame šeimos galva informuoja savo gentainius apie įvykdytą teisingumą skriaudėjui už randą, t. y. sugijusią žaizdą, – nužudymą. Kad būtų aiškiau, jog tai padaręs taip supranta teisingumą, jo veiksmas tarsi apjuosiamas apsauga, šaukiantis Dievo keršto tam, kuris dabar bandys bausti teisingumo vykdytoją. Pradžios knygos 6 skyriuje randame liudijimą, jog visa žmonija taip persiėmė blogiu, jog Kūrėjui nebeliko nieko kito, kaip tik ją sunaikinti ir pradėti viską iš naujo. Visoje toje subujojusioje blogio puokštėje kaip teisingumas viešpatavo vienintelis priimtinas ir įteisintas konfliktų sprendimo būdas – prasikaltusiojo nužudymas.

Antrasis teisingumo fenomeno etapas žmonijoje užgimsta tomis dienomis, kai senovės hebrajų tauta gauna Įstatymą. Šiojo išplėtotame variante randame Dievo įsakymą iškilus konfliktinėms situacijoms nebesielgti, kaip buvo įprasta visai puolusiai žmonijai. Nuo Senosios Sandoros sudarymo dienų ši tauta, o vėliau, Dievo sumanymu, ir visos kitos, mokosi spręsti konfliktines situacijas be įniršio, blaiviu protu: nešališkai bei aiškiai apskaičiuoti padarytą žalą, išaiškinti tikrąjį kaltininką ir nustatyti žalai tolygų atlygį. Šis teisingumo variantas ilgainiui įgauna gerai žinomą pavadinimą – „akis už akį, dantis už dantį“.

Prabėgus beveik keliems tūkstantmečiams žydų tautoje suskamba Dievo žodis, užbaigiantis Jo planą sugrąžinti žmogų į amžinąją šlovę, – Kristus kviečia elgtis visiškai kitaip, nei moko Įstatymo raidė: Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta „akis už akį ir dantis už dantį“, o Aš jums sakau – neatsiimkite, nekeršykite, atiduokite, nesipriešinkite. Tai trečias galimas santykių krizės sprendimo būdas.

Jeigu pabandytume trumpai apibūdinti šiuos tris lygmenis, tai pirmąjį nedvejodami galėtume įvardyti kaip velnišką, juk pastarasis „atėjo vogti, žudyti ir pražudyti“. Taip, jis pavogė žmogaus širdį, nužudė ir veda jį amžinon pražūtin. Tik jis įkvepia žmoguje pragarišką ir nenumaldomą keršto troškimą.

Antrasis lygmuo apeliuoja į žmogaus protą ir valią – prieš vykdydamas teisingumą susilaikyk, pasverk, apskaičiuok ir patikėk tai nešališkam teisėjui. Šitoks teisingumas yra grynai žmogiškas, nes yra logiškai paaiškinamas ir suvokiamas kiekvienam sveiko proto žmogui. O ir skelbė jį, ir iki šių dienų saugo bei puoselėja žmogus.

O kaip bus su trečiuoju? Juk jis skamba absurdiškai, beprasmiškai, kvailai... Jis tegali būti dieviškas, mat ir paskelbė jį pats Dievas, tapęs žmogumi. Jis kvietė elgtis ne pagal žmones, bet pagal Dievą: Būkite tobuli, kaip yra tobulas jūsų Dangiškasis Tėvas, kuris siunčia lietų ant teisių ir neteisių. Visas Jėzaus mokslas yra atbaigtas mūsų Tėvo paveikslas, kad kiekvienas į jį įsižiūrintis, atpažintų kelią į dangiškąją šlovę.

Kas klauso melo, panašėja į jo tėvą velnią, kas vykdo įstatymo raidę, elgiasi grynai žmogiškai, o kas išdrįsta pasitikėti Kristumi, jame ima ryškėti naujas kūrinys, sukurtas pagal Jo atvaizdą.

Šiuolaikinė visuomenė

Per teisingumo prizmę žvilgtelėkime į šių dienų Vakarų civilizacijos žmonių bendruomenę. Tam tikra dalis žmonių joje, kilus konfilktui, vis dar remiasi pirmuoju konfliktų sprendimo būdu. Taip elgiasi vadinamojo nusikaltėlių pasaulio atstovai. Čia vienintelis pageidautinas atlygis tariamai ar iš tikrųjų daugiau ar mažiau prasikaltusiam žmogui yra jo pašalinimas, t. y. nužudymas. Šios kategorijos žmonės apie tokį teisingumą kalba, jo moko, jam skatina savo bendrus ir tokio tikisi sulaukti iš savo priešų. Šiaip jau šiuolaikinis žmogus tokiu teisingumu bjaurisi, nuoširdžiai piktinasi, o juo besivadovaujančius siekia patraukti atsakomybėn pagal žmogišką teisingumą.

Taip, didžioji dauguma šiuolaikinės visuomenės narių sąmoningai ar ne visai, tačiau paklūsta antrajam teisingumo tipui, jam pritaria ir jį palaiko. Jie laiko tokį teisingumą vieninteliu logišku, suprantamu ir priimtinu teisingumu. Šio teisingumo principus jie skiepija savo palikuonims, moko jų universitetuose, įtvirtina konstitucijoje ir įstatymuose, palaiko, juos saugo ir gina įvairios specialiosios jėgos struktūros. Žvelgiant dar plačiau, galima matyti, kaip šalys, kurios tvirtai laikosi tokio požiūrio, įvairiais būdais siekia, kad ir kitaip besitvarkančios šioje srityje šalys pripažintų ir skaitytųsi su žmogiškuoju teisingumu.

O kaip yra su trečiuoju teisingumo tipu? Kadangi krikščionių bažnyčia teigia skelbianti ir besilaikanti Kristaus mokymo, tai šis tarpusavio santykių krizės sprendimo būdas turėtų būti suvokiamas ir skelbiamas, jo turėtų būti mokoma Jėzaus sekėjų bendruomenėse. Tačiau paradoksas – tokio požiūrio šiais laikais tesilaiko vos keletas nežymių ir palyginti negausių Bažnyčios atšakų, apie kurias visos didžiosios ir visuomenėje šiandien tvirtai įsišaknijusios denominacijos nenori net kalbėti (mat šitokį anų nusistatymą laiko net pasibjaurėtinu). Kaip tai galėtų būti, t. y. kas nutiko, kad aiškią ir nedviprasmišką Jėzaus nuostatą elgtis radikaliai priešingai, nei mokė Įstatymo raidė, šiuolaikinė krikščionybė veik visiškai ignoruoja?

Ankstyvoji krikščionybė

Visų pirma pastebėkime, jog evangelijose nerasime nė menkiausios Jėzaus užuominos, kuri galėtų būti pretekstas konfliktinėje situacijoje (kad ir kokia ji būtų) Jo sekėjams naudoti fizinę jėgą, priešinantis piktavališkai nusiteikusiems žmonėms. Pats Viešpats niekur nesinaudoja tokiais metodais, bet, pasiduodamas išniekinimui ir nukryžiavimui, parodo pavyzdį ir kitais savo pamokymais įtvirtina Kalno pamokslo dalį nesipriešinti piktiesiems (Jo „pasižymėjimas“ šventykloje, rimbu išvartant stalus, buvo vienkartinis ir neduoda progos manyti, jog šio įvykio metu žmonės kaip nors fiziškai nukentėjo. Be to, niekad ir jokia panašia forma pirmieji Jo mokiniai neatkartojo to nei praktiškai, nei teoriškai). Be to, atkreipkime dėmesį, kad Jėzaus kūno dienomis žydų tauta kentė jau beveik šimtmečio pažeminimą – buvo užkariauti svetimšalių ir degė troškimu iš šios priespaudos ir pažeminimo išsivaduoti, bet Mesijas nė žodeliu neužsiminė apie pareigą protėvių žemei, tėvynės vadavimą, priešų išvijimą, nei Jam būnant su jais, nei Jam prisikėlus, tuo nuvildamas net kai kuriuos artimiausius savo mokinius.

Jėzaus Kristaus apaštalų mokyme bažnyčioms taip pat nerasime nė menkiausios užuominos apie jėgos ar, juo labiau, ginklo naudojimą. Garsioji vieta iš Laiško romiečiams apie pasaulietinę valdžią, kuri vykdydama teisingumą visuomenėje naudoja kalaviją, ankstyvosios bažnyčios nedviprasmiškai buvo suvokiama kaip šiam pasauliui tebepriklausančiųjų apibūdinimas, kad priklausantys Dangaus karalystei nesmerktų ir neniekintų anų bei suvoktų, jog jiems tokiai tvarkai paklusti ir ją pripažinti reikia, nes šio pasaulio bendruomenė neturi kitokių instrumentų savo sugedimui suvaldyti.

Tai, kad pati bažnyčia (Viešpaties tikintieji) nenaudojo fizinės jėgos konfliktams spręsti rodo pirmųjų trijų šimtų metų krikščionybės istorija. Mes neturime jokių rimtų rašytinių šaltinių, liudijančių, jog į tais laikais vykdytus krikščionių persekiojimus, ujimus, apiplėšimus ir žudymus pastarieji būtų atsakę jėga, kerštu ir pan. Priešingai, pradedant Laiškais skaitome kaip stoiškai ir net su džiaugsmu pirmosios tikinčiųjų bendruomenės iškęsdavo skriaudą. Galime rasti įvairių šaltinių, liudijančių, jog tapę Kristaus mokiniais ilgainiui Jo sekėjai „apsirengdavo“ tikru romumu ir visiškai atsisakydavo prieš žmones naudoti bet kokią jėgą.

Štai, kad ir žymiausias II šimtmečio romėnų mokslininkas Celsas garsiame savo traktate prieš krikščionis kaltina pastaruosius sektantizmu, mokymo nelogiškumu, nenaudingumu visai imperijai bei primeta ir kaltinimą, jog šie atsisako tarnauti armijoje. III amžiuje, maždaug po penkiasdešimties metų, į jo kritiką atsako Origenas: „Jie atsisako tarnauti su ginklu rankose, mat tarnauja imperatoriui maldomis.“ Toks požiūris visiškai atitinka Naujajame Testamente išdėstytą apaštalų mokymą, kad krikščionių ginklai yra ne kūniški, mat šie „nekovoja su kūnu ir krauju, o su blogio jėgomis danguje“. Tai taip pat dera su Jėzaus mokymu priešintis blogiui ir piktiems žmonėms malda ir (Dievo) žodžiu.

Tik V a. pradžioje, byrant Romos imperijai ir besiklostant aplinkybėms, kuriomis žymieji ano meto krikščionių vadovai ir vyskupai perima atsakomybę (ir valdžią) ne tik už jiems pavestos Dievo bažnyčios narius, bet ir visą likusią visuomenę jų miestuose, pribręsta poreikis apsispręsti, ar gali dabar jau ištisus miestus valdantys krikščionys jėga gintis nuo vandalų antpuolių. Istoriniai šaltiniai leidžia manyti, jog pirmas tokį leidimą davė žymusis Augustinas savo globojamo Hipo miesto gyventojams. Būtent šis teologas, siekdamas apibrėžti ir pagrįsti tokį konflikto sprendimo būdą – kovą ginklu, pirmas davė pagrindą „teisingo karo teorijai“ ir keturiems esminiams jos punktams. Šio mokymo pagrindu jėgos ir ginklo naudojimas konfliktams spręsti ilgainiui įtikina visą krikščioniškąjį pasaulį.

XIII a. „teisingo karo“ teoriją išplėtoja ir „visiškai“ pagrindžia Vakarų bažnyčios mąstytojas teologas Tomas Akvinietis. Ir praktiškai iki Apšvietos / Humanizmo epochos iškilimo krikščioniškasis pasaulis ir vadovavosi šiuo mokymu, klojo Vakarų civilizacijos pamatus, ant kurių yra suręsta ir šiuolaikinės visuomenės pasaulėžiūra.

Visgi čia privalome padaryti intarpą ir pastebėti, jog Reformacijos metu atgimusi meilė Dievo žodžiui (Biblijai), davusi įkvėpimą bei startą tikėti „išgelbėjimu vien tik per tikėjimą“, įkvėpė gilintis į Naujosios Sandoros tekstus ir padėjo išgirsti Jėzaus kvietimą sekti Juo iki mirties, t. y. ne nubausti bloguosius, o atiduoti kančiai ir mirčiai už juos save. Taip Bažnyčioje vėl atsirado krikščionių bendruomenės, visaip uitos, persekiotos ir niekintos oficialiosios bažnyčios dalies, bet išlikusios iki mūsų dienų ir kai kuriais atvejais tik visai neseniai sulaukusios pripažinimo ir viešo anų atsiprašymo už patirtas skriaudas.

Istorijos pamokos

Galiausiai pabandykime pažvelgti į antro ir trečio tipo konfliktų sprendimo būdus per kelių istorinių pamokų prizmę.

Kai XX a. pradžioje Rusijos liaudis buvo sukurstyta revoliucijos keliu išsivaduoti iš caro valdžios, tai pagimdė pilietinį karą, nusinešusį kelių milijonų žmonių gyvybes, ir ilgus dešimtmečius nesibaigiančias daugybės žmonių kančias.

Visai kitokia Indijos išsivadavimo iš kolonializmo kova. Ilgus metus maištais, sabotažais ir sukilimais bandžiusi atgauti savo laisvę, ši šalis subrandino lyderį Mahatmą Gandį, kuris, cituodamas ir savo pavergėjų religiją (krikščionybę), įtikino savo sekėjus atsisakyti bet kokio jėgos panaudojimo. Indija išsikovojo laisvę ne jėga, ne ginklu, bet praktiškai nepakenkusi kolonizatoriams. Milijonai indų tapo laisvi, o ir anglai atsisakė savo „teisių“ į šią šalį, išsaugoję praktiškai visus savo sūnus.

Kai Vakarų pasaulis ėmė vaduotis iš fašistinės Vokietijos kumščio, spręndžiant šį konfliktą savo galvas padėjo apie šešiasdešimt milijonų žmonių.

Kai afrikiečių lyderis Nelsonas Mandela pakvietė savo tautiečius išsivadavimui iš apartheido režimo, galiausiai tai išaugo į visiškai pacifistinį pasipriešinimą, dovanojusį laisvę milijonams juodaodžių ir išsaugojusį tūkstančių baltaodžių gyvybes.

Karingai nusiteikusioms praeito amžiaus airių grupuotėms taip ir nepavyko išsikovoti taip trokštamo savarankiškumo, bet pagimdė dešimtmečius trunkančias tūkstančių žmonių kančias ir mirtis.

Visiškai pacifistiškai nusistatę juodaodžiai amerikiečiai, su tokiais lyderiais kaip Martinas Liuteris Kingas priešaky, atiduodami kančiai tik save pačius, sugebėjo pasiekti, jog būtų panaikinta rasinė nelygybė Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Dar taip neseniai, susilaikę nuo bet kokio fizinio smurto, neiššovę nė vieno šovinio lietuviai atgavo savo laisvę ir išprašė okupantus iš savo šalies, jiems visiškai nepakenkę.

Prieš du tūkstančius metų nepasmerkęs nė vieno, bet atidavęs save (nu)žudyti už beviltiškai sugedusius, Jėzus Kristus išpirko iš pražūties ir dovanojo amžiną gyvenimą visiems, kurie šią Jo auką priima. Teisus mirė, kad gyventų nusikaltę.

Kai vadovaujamasi žmogiškuoju teisingumu, pasmerkiamas nedorasis, kad gyventų teisesnis. Jėzaus auka buvo išspręstas konfliktas tarp žmogaus ir Kūrėjo. Duotas pavyzdys, kokiu keliu Dievo žmonėms pasukti, ieškant tarpusavyje iškilusių konfliktų sprendimo būdų.