Be Žodžio nebus ir vaisių

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas. Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus.Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, - taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, - jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ (Jn 15,1-8).

Prieš pat palikdamas savuosius, Mokytojas išsako, ko tikisi iš jų pasilikusiųjų - gausaus derliaus. Tuo pat metu Jis parodo kelią, kaip tą derlių subrandinti - pasiliekant Jame. Be to, Jėzus atvirai perspėja, kas neišvengiamai nutiks šakelei, vynininkui neradus ant jos vaisių - ji bus išpjauta ir įmesta į ugnį sudegti. Tikrai įsiklausymo verti žodžiai.

Akivaizdu - Kristus patikėjusius Juo (šakeles) kviečia mokinystei, brandinančiai apčiuopiamą dvasinę pažangą, panašėjimą į Jį širdimi, mintimis, žodžiais, darbais, nes tai ir yra Tėvą pagerbiantys vaisiai: Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi. (1 Jn 2,6). Savo laiške apaštalas Jonas išsako tą pačią mintį, kaip ir Evangelijoje, tik žodį „vaisius“ pakeičia žodžiu „elgesys“, kuris kaip tik paaiškina pirmąjį. Todėl išoriškai regimas ir slaptoje gyvenamas tikinčiojo gyvenimo būdas nusako (pirmiausia jam pačiam), kokį vaisių jis brandina ir kiek pasilieka Kristuje. Ne žodžiai, o gyvenimo pasirinkimai parodo, kiek Jėzus yra Viešpats lūpose, o kiek širdyje: Kas sako: „Aš Jį pažįstu“, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos (1Jn 2,4).

Tikinčiajam, raminančiam save, kad jis priklauso vynmedžiui, nes tiki, vadinasi krikščionimi, apsilanko bažnyčioje, bet rimtai nesiekiančiam klausyti Kristaus ir Jam paklusti, iškyla pavojus būti išpjautam iš vynmedžio, išmestam laukan, įmestam į ugnį ir sudegintam. Tačiau tokia galima perspektyva nūdien ne vienam tikinčiajam atrodytų neįtikėtina: „kaip mylintis ir maloningas Tėvas galėtų taip nemaloningai pasielgti?..“ Tuomet bandoma pasakyti, jog šio Viešpaties įspėjimo ir kitų tiesesnių Rašto žodžių nereikėtų tiesiogiai suprasti. Nusiraminama prielaida, jog esama kur kas gilesnės prasmės, kurią įminti veikiausiai ne mūsų nosiai. Taip tokių „neįmenamų“, o jei tikriau - neparankių Biblijos tekstų daugėja... Visgi, jei būtume nuoširdesni, ne Dievo žodį dirbtinai komplikuotume, o ieškotume priežasčių savyje, kodėl aštresni Viešpaties žodžiai verčia nepatogiai jaustis, kodėl tampa neparankūs. Juk nešančių vaisių šakelių žodis apie ugnį neliečia, pjūklas joms negrasina... Greičiau sąžinė rodo pirštu į mūsų tamsą. Kokia gi bėda? - atgailauk, nusigręžk nuo pikto ir turėsi viltį. Bet kaip nusigręši, kaip išsiginsi to, kas miela! Nenorint mirti sau, belieka veidmainiauti... Tuomet ir Žodis nejučia iš pono tarnu virsta - vietoj to, kad mokytų, sudraustų, vadovautų, paslaugiai klūpčioja ir pritariamai linksi. Prisimena, kai Petras pabandė Jėzų nuo kryžiaus atkalbėti, Viešpats tuojau sumojo, jog pats šėtonas vargšo Petro lūpomis kalba. Nepasidrovėjo ir griežtai savo mokinio sudrausti: Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių (Mt 16,23). Numanau, jog šiandien klestint humanizmui, kai žmogus iškeliamas aukščiau Dievo, šėtonas tikrai dažnai suokia mums į ausį apie mūsų svarbą, vertę, neliečiamumą, poreikius ir teises, kad susireikšmintume, pabrėžtume save, o ne Viešpatį, ne Jo valią, ne kryžių, ne mirtį sau. Jo žodis, pabrėžiant žmogų, tampa per daug archajiškas, per grubus, nepakankamai humaniškas, gerokai atsilikęs nuo esamo laiko, kad juo vadovautumės. Todėl, deja, palengva papildoma literatūra ima labiau vilioti nei noras gilintis į Šventąjį Raštą, ir ji gyvenime tampa patikimesne patarėja nei Viešpaties žodis. Jei tokiu keliu eisime, panašumo į Kristų vaisių tikrai nesubrandinsime. Jis mokė, jog būtina pasilikti Jame. Tik tuomet duosime gausių vaisių. Be Jo gi nieko nenuveiksime. O pasilikti Jame - tai Jo žodžiams pasilikti mumyse ir jiems tapti kūnu: O kas laikosi Jo žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame (1Jn 2,5).

Tad atsigręžkime širdimi į Dievo žodį, nemanykime, jog kažkas kita gali išmintingiau ir aktualiau į mus prabilti, nemanykime ir kad jau pakankamai pažįstame Raštą (tai būtų vienas didžiausių apsigavimų). Tiesą sakant, kiek bebūtume pažengę, vis dar būsime tik pradėję semti neišsemiamą Biblijos lobyną. Panašiai, kaip pasėmus šimtą kubinių metrų vandens iš Baltijos jūros, nė nebūtų žymės, kad buvo semta. Tad neapsileiskime sėmę, artimiau pažinkime Kristaus valią ir ja gyvenkime. Tuomet vaisiai bręs.