Šiandien pamokslavimas nėra itin populiarus užsiėmimas. Retai pasitaiko, kad abitūros egzaminus laikantis gimnazistas svajotų apie su Dievo žodžio skelbimu susijusią dvasininko – kunigo arba pastoriaus – profesiją. Kasdienėje kalboje žodis „pamokslavimas“ neretai nuskamba neigiamame kontekste, pavyzdžiui, kai prašome „nepamokslauti“, turėdami minty nervingus priekaištus, moralizavimą, „vertybių“ brukimą ar irzlų baksnojimą į problemas. Ne vienam tai tiesiog reiškia prastą bendravimo toną. Holivudo filmuose pamokslininkai neretai vaizduojami keistuoliais (2011 m. filmas su Gerardu Butleriu „Pamokslininkas su kulkosvaidžiu“), dar blogiau – pusgalviais ar šarlatanais (1992 m. filmas su Steve’u Martinu „Tikėjimo galia“). Lietuviškas kontekstas šiuo klausimu taip pat neguodžia. Pamokslininkas mūsų visuomenėje – tarsi neatrasta žemė ar keistoko skonio egzotinis vaisius. Žinoma, jei kam „nuskilo“ tapti dvasininku, tai nori ar nenori, pamokslauti teks. Bet ar tai kam nors rūpi? Prieš keletą šimtų metų tikrai rūpėjo labiau. Pavyzdžiui, švietėjas Abraomas Kulvietis, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis buvo Šventojo Rašto mokytojai ir pamokslininkai. Jų atsidavimas ir kūrybiškumas skelbiant Šventojo Rašto žodį gimtąja kalba drąsina nenukabinti nosies ir šiandien. Tiesa, mus pasiekė tik rašytiniai jų tekstai, o Dievo žodžio pamokslai išliko tik anuomet klausiusių žmonių širdyse... Tarsi jie norėtų, kad apie pamokslavimą išsiaiškintume mes patys.
Įvaizdis – dar ne viskas?
Dažniausiai apie dalykus sprendžiame iš pavyzdžio. Jei pavyzdys geras, atlapojame širdį, jei nelabai – tampame atsargesni. Išankstinę nuomonę ar nuostatą dažnai lemia su patirtimi susijęs stereotipas, susikurtas įvaizdis ar paveikslas. Šito sunku išvengti, tačiau būtų šiek tiek pavojinga tai priimti nekritiškai. Ar būtų teisinga sakyti, jog visi vyrai yra kiaulės, visi policininkai ima kyšius, o per Jonines visada lyja? Žinoma, kad ne. Net jei kažkas „susimovė“, pasielgė nesąžiningai ar tiesiog vėl šiais metais pasitaikė blogas oras, išmintinga susilaikyti nuo pernelyg kategoriškų apibendrinimų. Tą patį galima pasakyti ir apie šiame tekste aptariamą biblinio pamokslavimo temą: net jei su pamokslavimu susijusi mūsų patirtis būtų nuvilianti, tai dar nereiškia, kad pamokslavimas yra nereikšminga atgyvena. Todėl kviečiu kiek atidžiau pažvelgti į biblinio pamokslavimo temą, tarsi grubiais potėpiais nudrėbtą eskizą, kurio kertinė mintis yra susijusi su Dievo įvaizdžio, arba paveikslo, įtaka vertybinėms šios krikščioniškos tarnystės nuostatoms. Juk kokį Dievą tikime, taip ir mąstome bei gyvename, o kaip tikime, mąstome ir gyvename, taip ir pamokslaujame.
Kaip ir daugelis kitų dalykų, pamokslavimas taip pat prasideda nuo... Adomo ir Ievos. Jei tiksliau – tai nuo Dievo įvaizdžio problemos. Gudrus žaltys paklausė moters: „Ar tikrai Dievas pasakė nevalgyti nuo visų sodo medžių?“ Ši atsakė, jog Dievas leido valgyti nuo visų sodo medžių, išskyrus vieną. Nevalia valgyti tik nuo vieno medžio, kad nemirtume. „Nemirsite! – mirktelėjo gundytojas, – Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (žr. Pr 3, 4–5). „Nejaugi Kūrėjas kažką slepia nuo mūsų – viena pasako, o kita galvoja?“ – galvoje susirangė klastinga mintis. Apsimestinai naivaus klausimo tikslas – pažadinti abejonę Dievu, iškeipti Jo paveikslą. Taip žmogus nusisuka nuo šviesos šaltinio, virš žmonijos pakimba tamsus mirties šešėlis. Dievo vieta tuščia nebūna – ją užima netikri, žmonių susikurti dievai ir žmogaus darbus šlovinančios religijos. Nuodėmė aptemdo Dievo paveikslą, klysti darosi žmogiška – klysta karaliai, išminčiai, šventieji, netgi bažnyčia.
Nuo altoriaus – prie sakyklos
Dievo žodžio pamokslavimas – su Dievo pažinimu glaudžiai susijusi tarnystė. Bet koks nukrypimas nuo Šventojo Rašto apreiškimo meta šešėlį ir ant Viešpaties paveikslo. O kai jų gausėja, tamsa atslenka net ten, kur jos galbūt niekas nesitiki. Taip vėlyvaisiais viduramžiais dvasinės stagnacijos šešėlis užgula ir Bažnyčią: Bibliją keičia tradicija, tikėjimą – politika, Dievą – dvasininkija, sakyklos (pamokslo) vietoje įsitvirtina altorius (liturginiai simboliai). Pagoniška proto ir valios idealus puoselėjanti Aristotelio filosofija teologo Tomo Akviniečio (1225–1274 m.) pastangomis giliai suleidžia šaknis į Bažnyčios teologinius pamatus. Vietoj sūnaus palaidūno laukiančio Tėvo, nusidėjėlių neatstumiančio Jėzaus vis labiau įsigali kitoks – filosofinis „nepajudinamo judintojo“ – dievo paveikslas. Kitaip tariant – scholastinė, proto ir valios religija. Dievo žodžio skelbimą keičia religiniai simboliai ir apeigos, Dievo malonė tampa daiktu ir preke – plačiai atsiveria durys religinei korupcijai ir kulto tarnų degeneracijai.
Tačiau XVI a. prasidėjęs Reformacijos judėjimas į vėlyvųjų viduramžių visuomenę ir bažnyčią atnešė reikšmingų pokyčių. Dar 1517 m. rugsėjo mėnesį, prieš Reformacijos pradžią ženklinančių 95 tezių paskelbimą spalio 31-ąją, Martynas Liuteris publikavo 97 tezes – ne taip plačiai žinomą, tačiau ne mažiau svarbų teologinį tekstą, nukreiptą prieš neigiamą aristotelizmo įtaką Bažnyčios mokymui. Liuteris teigė, jog Aristotelio filosofijos pažinimas nėra būtinas teologui (šio dokumento 43 ir 44 tezės), bei palygino šio pagonių mąstytojo idėjų įtaką krikščionybei su tamsa, užtemdžiusia šviesą (50 tezė). Reformatorius įžvelgė, kad daugelio Bažnyčios ir visuomenės blogybių šaknis glūdi ne išoriniuose dalykuose ir pasekmėse, bet kur kas giliau – sunkiai sergančioje Bažnyčios teologijoje. Ją išgydyti buvo įmanoma tik sugrįžus prie „tyro žodžio pieno“ (žr. 1 Pt 2, 2) ir biblinio Viešpaties paveikslo. Tai buvo svarbiausias Martyno Liuterio, Jono Kalvino ir kitų reformatorių troškimas. Kas taria lemiamą žodį ieškant tiesos bei visuose teologiniuose ginčuose? Dievas ar žmogus, Biblija ar tradicija? Kokia yra teologijos šaltinių (Biblijos, tradicijos, proto) hierarchija? Reformatoriai vertino Bažnyčios tradiciją (istorinę Bažnyčios patirtį), tačiau vien tik Šventasis Raštas jiems buvo aukščiausią autoritetą turinti knyga ir normuojanti norma. Ji padeda atsijoti grūdus nuo pelų, tiesą – nuo melo, atskirti Dievą nuo stabų, Kristaus išmintį – nuo žmogiškos filosofijos. Vien tik Raštas (lot. sola scriptura) reiškė ne tradicijos atmetimą, bet jos pavaldumą užrašytam Dievo žodžiui. Tik Biblija laikoma aukščiausia norma ir vieninteliu neklystamu pačios Biblijos aiškinimo kriterijumi (žr. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas I, 9). Sugrįžimas prie Rašto buvo didžiausia Reformacijos dovana visuotinei Bažnyčiai ir žmonijai ateinančiais amžiais. Sykiu tai reiškė ir grįžimą prie sakyklos, biblinio pamokslo bažnyčioje. Altorius patraukiamas į šoną, sakykla vėl atsiduria centre. Pamokslininkai ima kviesti žmones ieškoti Viešpaties veido.
Dievo žodžio skelbimas
Reformacijos tėvai pabrėžė aiškų kriterijų, kuris apibūdina tikros krikščionių Bažnyčios požymius, – ji yra ten, kur skelbiamas Dievo žodis ir teikiami sakramentai (kai kurie dar pamini bažnytinę discipliną – žr. Kalvinas, Inst. IV, 1, 9).
Ten, kur žūstančiai sielai nepasiūloma gelbstinti Evangelija, nėra ir Bažnyčios. Ar ne Dievo žodžio pagrindu apibūdinama dvasinė „giminystė“ ir Evangelijoje pagal Luką? Pas Jėzų atėjo motina ir Jo broliai, bet negalėjo prieiti prie Jo per minią. Jam pranešė: „Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavimi pasimatyti.“ O Jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 19–21). Todėl ten, kur nėra Dievo žodžio, negelbės ir sakramentai (žr. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas XXVII, 3). Tad sakykla yra bažnyčios gyvybės arterija, nuo kurios priklauso krikščioniškos bendruomenės sveikata ir gerovė. Tai suprasdami, Reformacijos tėvai brangino pamokslavimo tarnystę. Pasak Liuterio, jei Kristus būtų nukryžiuotas už mus ir tūkstantį kartų, tai nesuteiktų mums naudos, jeigu ši žinia nebūtų skelbiama. Dievo malonė tampa paveiki per pamokslaujamą Dievo žodį. Užrašytas Dievo žodis nėra toks vaisingas, kokiu jis tampa Dievo pašaukto pamokslininko lūpose. Dėl šios priežasties Liuteris siekė, jog Bažnyčia būtų lūpų (tariamo Dievo žodžio), o ne plunksnos (užrašyto Dievo žodžio) namais (Beach, p. 82. Taip pat žr. Liuterio mintis apie pamokslavimą ir pamokslininkus – Liuteris, Užstalės pokalbiai, p. 158–172).
Žymus XVI a. šveicarų reformatorius Heinrichas Bulingeris Antrajame šveicariškame išpažinime (šis dokumentas yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios mokymo pagrindas), 1 skyriuje „Apie Šventąjį Raštą, tikrąjį Dievo žodį“, ketvirtą skirsnį pradeda antrašte-teiginiu: Dievo žodžio skelbimas yra Dievo žodis. Ir tęsia: Todėl kai šiandien šis Dievo žodis teisėtai pašauktųjų pamokslininkų yra skelbiamas bažnyčioje, tikime, kad tai yra skelbiamas ir tikinčiųjų priimamas pats Dievo žodis, ir jokio kito Dievo žodžio nereikia nei išradinėti, nei laukti jo iš Dangaus (Lietuvos reformatų tikėjimo pagrindai, p. 15). Kitaip tariant, jei tarnautojas tinkamai paaiškina ir pritaiko Biblijos tekstą, pats Dievas gyvu balsu kalba savo bendruomenei. Todėl pamokslavimas nėra tiesiog kalbėjimas apie Kristų, bet paties Kristaus pristatymas klausytojams veikiant Šventajai Dvasiai. Toks požiūris visiškai atitinka Naujojo Testamento liudijimą – apaštalas Paulius taip vertina savo pamokslavimą tesalonikiečiams: Todėl ir mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę Dievo žodį, kurį girdėjote iš mūsų, priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikinčiuosiuose (1 Tes 2, 13). Dievas kalba per Bibliją, ir jei jos žinia ištikimai skelbiama nuo sakyklos, išgirstame Dievo balsą.
Biblinis pamokslavimas visada turi remtis Raštu ir perteikti pamokslaujamos ištraukos prasmę klausytojams. Tai reiškia, kad pamokslininkas turi kruopščiai išsiaiškinti, ką Šventoji Dvasia kalba bažnyčiai per konkrečią Biblijos ištrauką, gebėti ją paaiškinti, iliustruoti ir pritaikyti.
Jonas Kalvinas tai palygino su karaliaus pasiuntiniu, perskaitančiu jo įsakymą žmonėms. Kaip pasiuntinys turi be iškraipymų perduoti karaliaus įsakymą žmonėmis, taip pamokslininkas savo lūpomis turi perduoti Dievo žodį klausytojams. Kaip pasiuntinys skelbia savo siuntėjo valią, taip pamokslininkas – Šventojo Rašto žinią. Tai reiškia, jog jis yra pavaldus užrašytam Dievo žodžiui, nes tik Šventasis Raštas („karališkasis įsakymas“) buvo perduotas Dievo įkvėpimu ir yra normatyvus, pakankamas Dievo apreiškimas. Todėl pamokslas laikytinas Dievo žodžiu tik tiek, kiek ištikimai ir tinkamai paaiškina bei pritaiko užrašytą Biblijos tekstą (Venema, p. 158). Ir nors pamokslininkas turi trūkumų ir silpnybių, Dievo žodis per jį įsikūnija „čia ir dabar“ bei pasiekia klausytojus artimu ir jiems suprantamu būdu. Tai yra Viešpaties sumanymas ir dovana Bažnyčiai.
Idealas ir tikrovė
Pamokslavimas niekada nebuvo lengvas dalykas, o ypač šiais laikais. Norint pamokslauti gerai, reikia daug žinoti ir nuolat mokytis. Pamokslininkas turi įsigilinti ir į Biblijos tekstą, ir suprasti, ką tas tekstas reiškė pirmiesiems skaitytojams. Pavyzdžiui, kaip jie valgydavo, priimdavo svečius, auklėjo vaikus, laidojo mirusiuosius, tuokdavosi. Pravartu žinoti ir tai, kaip tekstą suprato praėjusių amžių ir šių dienų komentatoriai. Nevalia palikti nuošalyje ir šios dienos aktualijų, būtina turėti psichologijos, filosofijos, socialinių ir etikos žinių bagažą. Pamokslininkas turi ne tik daug žinoti (būti ekspertas), tačiau ir gebėti išmintingai naudotis tomis žiniomis, per daug neapkrauti jomis klausytojų. Pasiekti žmonių protus ir širdis nelengva, ypač kai juos bombarduoja vaizdiniai ir garsiniai efektai filmuose, žaidimuose, reklamose. Kaip turint tik mikrofoną rankose (ir tą ne visada gerai veikiantį) konkuruoti su tobuliausiomis šių dienų technologijomis? Ar įmanoma tai padaryti su senu ir burzgiančiu skaidrių projektoriumi?
Be to, internete tikintieji gali paklausyti „ką nors geresnio“ – tai dar viena medijų revoliucijos pasekmė. Ten visada rasi ir geriau atrodančių, ir sklandžiau kalbančių pamokslininkų. Reikalavimų sąrašas vietinių bažnyčių kunigams ir pastoriams tik ilgėja: turi būti „vizijos žmogus“, nuolankus, galvojantis apie ateinančią kartą ir aktyvus visuomenininkas, turi būti „komandos žmogus“ ir visada rodantis pavyzdį, bendraujantis su kitomis bažnyčiomis ir besirūpinantis savo bendruomenėms žmonėmis, skiriantis dėmesio savo šeimai ir kitoms, sunkumus patiriančioms šeimoms, maldingas ir visada laiku atsakantis į el. pašto žinutes (Edwards, p. 3–10). Kaip visa tai aprėpti? Kaip be viso šito dar būti ir geru pamokslininku? Kur rasti laiko? Kaip suderinti pamokslavimo idealą su iššūkių kupina tikrove?
Pamokslavimo profesorius Kentas Edwardsas teigia, jog pamokslaujant klausimas „kodėl?“ yra žymiai svarbesnis už klausimą „kaip?“. Mat, jei nesuvokiame priežasties, kokia prasmė tai daryti? Kiek ši motyvacija tvirta ir gili? Kas įkvepia tam skirti brangiausią savo laiką, gebėjimus ir pastangas? Žinomas evangelikų teologas Johnas Stottas savo knygoje apie pamokslavimą pastebi: „Kaip mes galime būti paakinti pamokslauti ir išmokti tai daryti veiksmingai? Svarbiausia paslaptis susijusi ne su tam tikros technikos įvaldymu, bet su įsitikinimais. Kitaip tariant, teologija yra žymiai svarbesnė už metodologiją“ (Stott, p. 92). Ši įžvalga sugrąžina prie įsitikinimų apie Dievą, Jo įvaizdžio, arba paveikslo, supratimo. Mūsų įsitikinimai apie Dievą skatins ir motyvuos šiai tarnystei arba ją nuvertins ir pakreips kita kryptimi. Pavyzdžiui, jei įsigali filosofinis, nutolusio ir nebylaus Dievo įvaizdis, pamoksluose bus daug kalbama apie idėjas, principus, akcentuojama mąstymo ir pasirinkimų svarba. Tai panašės į paskaitas universitete arba motyvacines kalbas būsimiems prekybos agentams. Motyvacija – mūsų pačių sėkmė, centre – žmogus ir jo darbai, tik jis pats yra savo laimės kalvis. Tačiau jei mes kalbame apie biblinį pamokslavimą, jo centre yra iš meilės šį pasaulį sukūręs ir už mus pasiaukojęs Biblijos Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis ne tik viską sukūrė, bet ir yra arti kiekvieno – kalbina, kviečia, rūpinasi, atsako. Todėl ir biblinio pamokslavimo tikslas – Viešpaties šviesa, Jo artumas ir bendrystė. Mes atspindime tai, į ką žvelgiame, kuo žavimės. Dievo meilė, grožis ir išmintis yra svarbiausias motyvas Jį šlovinti ir apie tai kalbėti. Dievą, kurį iš tiesų pažįstame ir tikime, įkūnys ir giliausios mūsų gyvenimo, tarnystės ir pamokslavimo nuostatos. Ką apie Jį žinome?
Bus daugiau
_64x64_9de.jpg)
