Dariau, pirmiausia norisi paklausti apie tavo atsivertimą. Teko girdėti, kad Viešpatį pažinai kalėjime. Ar tai tiesa?
Taip, Viešpats mane atrado Vengrijos kalėjime 1993 metų balandžio mėnesį. Kalėjimą lankydavo reformatų misionieriai, su vienu iš kurių susipažinau. Jis man padovanojo Evangeliją pagal Luką rusų kalba. Taip pirmą kartą pradėjau skaityti Šventąjį Raštą ir, sakyčiau, taip prasidėjo mano naujo gyvenimo Kristuje kelionė.
Tikriausiai žmonės labai nustemba, sužinoję, jog kadaise atlikai bausmę kalėjime, o štai dabar esi pastorius, turi gražią, didelę šeimą?
Na, aš nelabai pasakoju apie savo praeitį. Kalėjimas nėra garbinga vieta, tad šiek tiek droviuosi apie tai kalbėti. Bet, kita vertus, ten prasidėjo mano naujas, dvasinis gyvenimas, ir tai atperka negarbingą mano praeitį.
Žinoma, žmonės nustemba tai sužinoję, netiki, sako, jog visai nepanašu, kad kažkada atlikinėjau bausmę.
Papasakok, koks buvo tavo kelias į tarnystę? Kaip tapai pastoriumi? Ar Utena, kur gyveni ir tarnauji, tavo gimtasis miestas?
Kaip minėjau, mano kelias prasidėjo Vengrijos kalėjime. Ten lankiau evangelikų-reformatų misiją, o kai perkėlė į Budapeštą, lankiau Maltos ordino misiją, baptistų evangelinius mokymo kursus. Iš pradžių domėjausi visomis religijomis, bet vėliau mano žvilgsnis vis labiau krypo į krikščionybę. Kartą, dar man atliekant bausmę, gavau vienos sesės, lankančios bažnyčią „Tikėjimo žodis" Vilniuje laišką su „Ganytojo" numeriu, kuriame buvo kviečiama mokytis Vilniaus Biblijos mokykloje. 1997 metais sugrįžau į Lietuvą, į gimtuosius Raseinius. Pamenu, kaip meldžiausi dėl savo ateities bei noro mokytis Biblijos mokykloje. Skaitant Biblijoje Abraomo istoriją, kurioje Dievas jį ragino: „Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu" (Pr 12, 1), Jis suteikė drąsos ir man palikti savo gimtą miestą.
Po pokalbio su pastoriumi Gabrieliumi Lukošiumi buvau priimtas į šią mokyklą. Vėliau, 2000 metais, mokiausi ir baigiau Tarnystės mokyklą. Tuo metu jau su šeima, gyvenome Dūkšte, Ignalinos rajone. Į Dūkštą atvažiavau gyventi, nes troškau su žmonėmis dalytis Gerąja Naujiena apie Jėzų. Širdyje degė noras įkurti bažnyčią. Per nepilnus porą metų aš, žmona ir dar keli Dūkšte gyvenantys broliai ir sesės organizavome užsiėmimus vaikams: mokėme juos melstis, giedoti giesmes. Kai mūsų aplankyti atvyko baptistų misionierius Šandoras (Sandor) iš Budapešto, surengėme miestelyje nedidelę evangelizaciją.Po kurio laiko išvykau į Utenos kolegiją mokytis socialinio pedagogo specialybės. Su šeima persikėlėme gyventi į Uteną, prisijungėme prie vietinės bendruomenės. Buvome pakviesti tarnauti vaikų Sekmadieninėje mokykloje. Bažnyčios vyresniaisiais tuo metu buvo Vilma ir Raimundas Varkulevičiai. Netrukus bažnyčioje įvyko tam tikrų pokyčių ir manęs paprašė prižiūrėti bendruomenę. Tuo metu atlikau daugiau koordinatoriaus funkcijas. Praėjus keleriems metams tapau vyresniuoju, o 2008 metais buvau ordinuotas pastoriumi.
Kaip tu apibrėžtum, kuo yra ypatinga ganytojo tarnystė?
Ganytojo tarnystė yra dvasinė tarnystė. Tenka dirbti su įvairiais žmonėmis, susidurti su sudėtingomis problemomis, padėti jas išspręsti ar tiesiog parodyti kelią. Ganytojas rūpinasi žmonių išganymu. Pamokslininkas M. Baundsas sako, jog „pamokslininkui subręsti reikia 20 metų". Manau, tai tinka ir kalbant apie ganytojus: tenka ne vienerius metus tarnauti įvairiuose tarnavimuose, užsidirbti pragyvenimui pinigų, padaryti ne vieną klaidą ir iš jų pasimokyti.
Ganytojui būtina tobulėti, pačiam dvasiškai augti, būti pavyzdžiu broliams ir sesėms. Taip pat ganytojui būtina baigti teologijos studijas. Šiuo metu 5 metus studijuoju Evangeliškame Biblijos institute. Tenka derinti tarnystę bažnyčioje, šeimos pareigas ir mokslo užduotis.
Papasakok apie Utenos „Tikėjimo žodžio" bažnyčią. Kokius tikslus sau keliate ir su kokiais iššūkiais susiduriate? Kaip jus priima miesto bendruomenė?
Esu dėkingas Dievui už Utenos bendruomenę „Tikėjimo žodis". Uteniškiai mus sutiko ir priėmė labai šiltai. Bendruomenė brandi, padeda įvairiuose darbuose, situacijose. Kartu švenčiame šventes (vestuves, gimtadienius), dalijamės ir liūdesiu (dalyvaujame laidotuvėse).
Jau daugiau nei 20 metų kiekvieną sekmadienį Utenos bažnyčioje „Tikėjimo žodis" šloviname Dievą giesmėmis, čia sakomi pamokslai. Trečiadieniais vyksta maldos susirinkimai, ketvirtadieniais studijuojame Šventąjį Raštą namuose. Vyksta ir tarnavimai moterims, kuriuos veda sesuo Vaida. Sekmadieniais vaikai kviečiami į Sekmadieninę mokyklą.
Mūsų bendrijos misijos aprašyme paminėtos trys dvasingumo kryptys: kognityvioji, karitatyvinė ir kontempliatyvioji. Savo veikloje siekiame to laikytis. Siekiame teologinio išsilavinimo, rengiame įvairius seminarus: šeimoms, alfa kursą, rengiame „Lyderystės seminarų" peržiūras. Vykdome gailestingumo tarnavimą: renkame iš bažnyčios ir miesto žmonių rūbus, kitus daiktus (pvz.: vežimėlius vaikams, žaislus, baldus) ir dalijame neturtingiems miesto žmonėms. Reikalui esant, finansiškai remiame stokojančius. Lankome vienišus žmones. Dalyvaujame akcijoje „Samariečio krepšys". Norisi plėsti gailestingumo tarnavimą, plėtoti krikščionišką sielovadą, o tam reikia pasiruošimo.
Tai ir priskirčiau prie iššūkių, kurie skatina mus tobulintis.
Kelerius metus iš eilės rengėme vasaros stovyklas vaikams, bet nuo 2005 metų dėl įvairių priežasčių jų jau neberengiam. Labai norėtųsi tai vėl atgaivinti.
Taip pat norisi krikščioniškos draugystės su kitomis evangeliškomis bendruomenėmis (pvz., Utenos Baptistų bendruomene).
Miesto bendruomenė mus priima, į susirinkimus, nors ir negausiai, vis tik ateina naujų žmonių. Nors kai kurie miestelėnai dar turi išankstinę negatyvią nuostatą naujos bažnyčios atžvilgiu, tačiau apskritai visuomenė keičiasi, nors ir labai lėtai.
Kurį laiką rengėte radijo laidą, transliuotą per vietinę radijo stotį. Kokia tai buvo laida? Ar sulaukėte klausytojų reakcijų, grįžtamojo ryšio? Ar galvojate tokias laidas atnaujinti?
Taip, kartu su Zarasų bažnyčios pastoriumi Ugniumi Mešku bei kitais Utenos bendruomenės žmonėmis trejus metus rengėme radijo laidą. Tai buvo 12 minučių trukmės laida, kurioje buvo kalbama aktualiomis dvasinėmis temomis. Mūsų kaimynai, girdėję šią laidą, dėkojo. Nors laidos transliavimo laikas ir nebuvo itin patogus (šeštadienio rytas ir trečiadienio vakaras), bet klausytojų buvo. Utenoje yra didelis krikščioniškų laidų, spaudos poreikis. Mieste, pagal 2012 metų statistiką, gyvena 28622 gyventojai ir šiuo metu veikia 2 evangeliškos, 2 katalikų, 1 stačiatikių ir 1 sentikių bažnyčia. Daug gyventojų dar nepažįsta Kristaus, kaip asmeninio Gelbėtojo ir Atpirkėjo.
Žinoma, ateityje norėtųsi sugrįžti į eterį, ruošiant kokybiškesnę laidą.
Drauge su Zarasų bažnyčios pastoriumi Ugniumi Mešku organizuojate ir evangelinio tikėjimo skautų stovyklas. Kaip sekasi? Pastorius-skautas - ar tai suderinama? Kokius tikslus keliate šioms stovykloms?
Drauge su Zarasų bažnyčios pastoriumi Ugniumi Mešku antrus metus organizavome evangelinio tikėjimo skautų stovyklas. Skautiškas metodas remiasi patyrimine pedagogika, t. y. patirtis įgyjama per veiklą. Atsižvelgiant į amžiaus grupes, keliami ir iššūkiai, kuriuos reikia įveikti veikiant komandoje išvien. Sakoma, skautiška veikla - tai „pramoga su tikslu". Šūkis „Dievui, Tėvynei ir artimui" atspindi šios stovyklos ir apskritai šios veiklos tikslus.Ne per seniausiai aš pats daviau skauto įžodį, turiu pilką kaklaraištį.
Pastebėjau, kad neretai pastorių šeimos būna gausios - štai ir jūs su žmona auginate penkis vaikus. Buvote priglaudę ir našlaitę... Norisi pajuokauti - turbūt ganytojai trokšta, kad bažnyčios visokeriopai augtų? Na, o kalbant rimčiau - juk tam reikia ir drąsos: Lietuvoje sunkmetis, ir tikrai nedaugelis ryžtasi turėti daugiau nei du vaikus. Be to, viskam reikia laiko... Kaip suspėji tarnauti ir namuose, ir bažnyčioje?
Prieš tuokiantis su žmona kalbėjomės, kiek norėtume vaikų. Abiejų norai sutapo - keturis. Tačiau dabar auginame penkis vaikus: tris berniukus ir dvi mergaites. Prieš keletą metų pas mus gyveno ir globotinė Erika. Su ja susipažinome dar gyvendami Dūkšte. Po Vaikų Kalėdų renginio pas mus į namus ateidavo keletas vaikų, tarp jų buvo ir Erika. Su vaikais skaitėme krikščioniškas knygutes, mokėmės giedoti. Erika augo nedarnioje šeimoje.
Vėliau, gyvendami Utenoje, sužinojome, kad Erika - vaikų namuose. Tada ją ir paėmėme. Po poros metų ji išvyko gyventi pas tetą. Bet ryšius ir dabar palaikome.
Penki vaikai šeimoje ir daug, ir tuo pačiu nedaug. Man tokia šeima atrodo normali, gal tiesiog pripratau. Neįsivaizduoju, kaip be vaikų, be jų keliamo triukšmo ir nuolatinių ginčų gyvenčiau. Kartais viskas įgrysta, bet jie vis tiek man mieli. Mano močiutė po karo viena augino keturis vaikus, bet niekada nesu negirdėjęs jos skundžiantis. Manau, šiandien vaikus auginti paprasčiau, bet, žinoma, daug kas priklauso nuo požiūrio.
Aš nesigailiu, kad daug jėgų, laiko, finansų tenka skirti vaikams. Matau tame gyvenimo prasmę. Drauge su žmona stengiamės suderinti tarnystę bažnyčioje ir šeimos reikalus.
Neabejoju, kad pastoriaus tarnystėje labai pagelbsti ir žmona. Kaip susipažinote su Ina? Kaip ji reagavo į tavo paskyrimą būti ganytoju?
Su būsima žmona susipažinau 1998 metais krikščioniškos konferencijos Šiauliuose metu. Pamenu, po pirmos konferencijos dalies buvo pertrauka, ir visi išsivaikščiojo kas kur. Likau aš, Ina ir dar viena sesuo. Mes trise kartu papietavome. Taip ir prasidėjo mano ir Inos pažintis. Po pusės metų draugystės susituokėme. Kai mane paskyrė pastoriumi, žmona džiaugėsi. Tarnystėje Ina man daug padeda.
Ina, kaip tu vertini Dariaus tarnystę iš šalies, būdama labai arti jo? Ar nebūna, jog norisi „palaikyti" Darių arčiau savęs, namuose, o jis bėga „ganyti avelių"?
Kai esi arti, matai ir kalnus, ir slėnius, entuziazmą ir abejones, džiaugsmą ir nusivylimą. Bažnyčia viso to nemato. Labiausiai vertinu Dariaus ištikimybę tarnavimui, jo troškimą atnešti į bendruomenę visa, ką randa geriausio (pvz., ką sužino studijuodamas EBI), atidumą žmonėms, jų nuotaikoms, abejonėms. Žinoma, būna, kad norisi, jog vyras daugiau laiko praleistų namuose, juolab kad šeima didelė, ir vyras, tėvas mums labai reikalingas. Kartais būna skaudu, kai pati turiu poreikį išsikalbėti, bet tuo metu pirmenybė teikiama „avelėms". Abu mokomės: aš - paleisti, Darius - laiku atsigręžti į šeimą. Skausmingas klausimas - atostogos, mat dažniausiai ir jos skiriamos tarnystei, tik jau kur nors kitur, ne bažnyčioje: skautams, stovykloms, sąskrydžiams...
Tiek tu Dariau, tiek Ina esate labai šilti, nuoširdūs, maloniai bendraujantys žmonės. Pastebėjau, kad ir tarpusavyje labai gražiai sutariate. Dariau, jei reikėtų įvardinti sėkmingos santuokos paslaptį, ką atsakytum?
Kurti gražius santykius padeda pagarba vienas kitam. Nuo pat mūsų pažinties pradžios taip norėjosi elgtis su Ina. Abu saugomės, kad iš mūsų lūpų neišeitų negražūs, žeidžiantys žodžiai.
Dariau, kas tave, kaip ganytoją, labiausiai džiugina? Kokius pokyčius norėtum matyti savo bendruomenėje bei mieste?
Mane džiugina, kad Viešpats laimina bažnyčią, duoda naujų žmonių, kad turiu ištikimų draugų: brolių ir sesių, su kuriais kartu tarnaujame. Norėčiau matyti didelę, aktyvią ir miestui įtaką darančią bendruomenę, kad tikintieji suvoktų savo krikščionišką pašaukimą ir toliau ištikimai sektų paskui Viešpatį. Mieste norisi daugiau dvasinės laisvės, kad krikščioniškos vertybės nebūtų tik formalus išpažinimas, bet kad žmonės jomis vadovautųsi puoselėdami santykius šeimose, tarp darbdavių ir darbuotojų, tarp valdžios institucijų bei piliečių.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino Aurelija Umbrasienė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo. Antroje nuotraukoje: Ina Venslovienė su vaikais, trūksta tik mažiausiojo
_64x64_9de.jpg)
