Dievas kalba šiandien

Kartą gyveno du krikščionys. Vienas sėkmingas, kitas... nelabai. Pirmasis puikiai išmanė (gero) gyvenimo dalykus, turėjo išlavintą meninį skonį, buvo sportiško kūno sudėjimo, stilingas, viskuo aprūpintos šeimos galva, gerbiamas „gyvenime pasiekusių“ draugijose. Antrasis – neturintis nuolatinių pajamų, poliklinikų ir padėvėtų drabužių parduotuvių klientas, bevaikis, žmonos paliktas, su pensininke mama vieno kambario bute gyvenantis vienišius. Kartais tokių skirtingų žmonių keliai net bažnyčioje nesusikerta. Pirmasis į pamaldas vyksta nauju automobiliu („Dievas palaimino“), antrasis – visuomeniniu transportu, jei mamos pensija gauta laiku ir liko euras po apsilankymo vaistinėje. Sumanusis visada vėluoja, nes kalta žmona, vaikai, kaimynai, žadintuvas ir šuo, o varguolis it koks benamis seniausiai prie bažnyčios durų sukiojasi. Pirmasis patogiai įsitaiso maldos namuose, antrasis sėda atokiau. Sumanųjį pastorius (net pavėlavusį) pamokslo metu pastebi ir šypsosi, o vienišius – tik statistinis vienetas negausiai lankomuose maldos susirinkimuose. Ne viskas gerai, darosi nejauku... Bet ar kam šautų į galvą mintis, kad po mirties šių žmonių keliai taip pat nesusikirs – vienas džiaugsis palaima danguje, o kitas praleis amžinybę pragaro liepsnose?

 

Turto menkystė

Skandalinga mintis apie pragare kenčiantį krikščionį tikriausiai niekam nė į galvą nešautų, jei ne pamokanti Jėzaus istorija apie du labai skirtingo likimo savo tautiečius Evangelijos pagal Luką 16 skyriuje. Vienas iš jų buvo turtuolis, vilkėjęs purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi (19 eil.). Tačiau kito tautiečio dalia buvo kur kas liūdnesnė – votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius, gulėjo prie savo „brolio“ vartų. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis (21 eil.). Nežiūrint tokio skirtingo „pasisekimo“ gyvenime, šie du hebrajai turėjo tuos pačius protėvius ir dvasinį palikimą. Abraomui ir jo palikuonims Dievas suteikė amžino gyvenimo viltį (Hbr 11, 16). Dievo žodį skelbė Mozė ir pranašai, o Kristuje šiai vilčiai buvo lemta suspindėti visu ryškumu. Tačiau pasaulyje viskas vyksta aukštyn kojomis: sėkmė ir pinigai tampa svarbesni už Dievo žodį, išgelbėjimą ir amžiną sielos likimą. Taip nutiko ir turtuoliui, tai buvo aktualu iš Jėzaus besišaipantiems ir pinigus mėgstantiems fariziejams (Lk 16, 14), aktualu ir mums. 

Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje“ (Lk 16, 22–24). Šioje pamokančioje istorijoje Jėzus panaudoja ano meto – tikėtina, kad teisingą, nors ir ne iki galo aiškų, – pomirtinio pasaulio vaizdinį. Viešpats parodo, kad žmonių sielos yra sąmoningos ir po mirties, tačiau jų amžinasis likimas skirtingas. Vieni mirusiųjų pasaulyje atranda prieglobstį ir paguodą pas teisųjį Abraomą, kiti kenčia. Mirusieji atpažįsta vieni kitus: turtuolis – Abraomą ir Lozorių, Abraomas pažįsta turtuolį, jie gali kalbėtis, tačiau skirtos dalios nebepakeisi. Ten nebeveikia gebėjimas „suktis“ ir sportiška figūra, stiliaus pajautimas ir meninis jautrumas, statusas visuomenėje ir įtakingi draugai, brangus advokatas ir net dvigubai pabrangęs nekilnojamasis turtas geroje vietoje bei solidi suma banke. Galbūt apie tūlo turtus ir sėkmę rašomos knygos ir kuriami filmai, tačiau „galui atėjus“ (žr. Lk 16, 9) iš to nėra jokios naudos, jei žmogus tinkamu metu nesirūpino tapti turtingas pas Dievą. 

 

Kieta širdis

Pragare atsidūrusio turtingo hebrajo maldavimas gniaužia kvapą, tačiau Abraomo atsakymas neduoda atsikvėpti. Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti (25 eil.). Abraomas kreipiasi į pragare kenčiantį turtuolį – „sūnau“! Jis pripažįsta šio religinį statusą – taip, jis esąs Abraomo palikuonis pagal kūną, tačiau tai nereiškia, jog juos jungia tas pats tikėjimas ir dvasios bendrystė. Religinio statuso nepakanka. Dar aiškiau apie tai kitoje ištraukoje kalba Jėzus: Ne kiekvienas, kuris man sako: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje <...>. Tada Aš jiems pareikšiu: ‚Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!‘ (Mt 7, 21–23). Kitaip tariant, nepakanka būti vien Viešpaties vardo išpažinėju – hebraju, krikščionimi, reikia pažinti savo Dievą ir vykdyti Jo valią. Nei turtas, nei sėkmė, nei religinis statusas ar veikla negali išgelbėti sielos, – pavojinga, jei šie dalykai tampa maskuojančia savanaudiškumo ir bedievystės kauke.

Tiesa, šioje istorijoje nėra nė užuominos, jog turtas ir sėkmė veda į pragarą, o skurdas ir ligos – į amžiną palaimą danguje. Tai nepasakyta, bet turtuolis to ir neklausia. Jis prašo atsiųsti Lozorių, kad šis palengvintų jo kentėjimus (žr. 24 eil.). Akivaizdu, jog turtuolis pažįsta prie jo namų gulėjusį vargetą, tačiau, užuot atgailavęs dėl savo širdies kietumo, jis siūlo Lozoriui neapmokamą darbą! Kitaip tariant, turtuolis visiškai nepažįsta Abraomo, Izaoko ir Jokūbo (Izraelio) Dievo, kuris išvaduoja pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas (Ps 72, 12). Jam tai nė motais, todėl dabar jis pjauna, ką pasėjo, – kenčia, užuot sulaukęs gailestingumo (žr. 25 eil.). Jis neištiesė rankos Lozoriui, nebandė tapti jo draugu neteisiosios Mamonos dėka, todėl galui atėjus šis neišties rankos amžinuose namuose (plg. Lk 16, 9). Be to, – tęsia Abraomas, – mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus (26 eil.). „Mes“ ir „jūs“ – du pasauliai, dvi tautos, dvi karalystės, kurias skiria bedugnė be galimybės „galui atėjus“ ką nors pakeisti. Todėl šiandien yra laikas atgailauti ir pažinti gyvąjį Dievą, vykdyti Jo valią.

 

Gelbstintis tikėjimas

Įdomu, kad pragare turtuolis „parodo šiek tiek gėrio“ – meldžia, jog Abraomas nusiųstų Lozorių bent pas jo brolius (žr. Lk 16, 28). Jis iš tų, kurie myli jį mylinčius ir daro gera savo broliams. Išties žmonės ne tik turi tam tikrą moralinį standartą, bet ir juo, nors ir nenuosekliai, pasitiki, kad galėtų teisti kitus, pateisinti savo pačių elgesį. Tai padeda mums visiems jaustis „lyg nieko blogo nepadariusiems“, tačiau užkietina širdį Dievui ir artimui. Mylėti šeimą, brolius – gerai, bet to maža (žr. Mt 5, 46–47), nes Dievas teisia ne pagal mūsų, bet pagal savo standartus. Tada pamatome esą niekingi savanaudžiai ir pražuvę nusidėjėliai, kuriems patiems reikia Viešpaties gailestingumo ir malonės. Be šio kartumo – apkaltinimo dėl nuodėmės, ir saldumo – Dievo gailestingumo, negali būti tikro Dievo pažinimo ir tikėjimo.

Ši istorija tikrai ne apie tai, kad išgelbėjimą galima pelnyti gerais darbais. Išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana, suteikiama tikėjimu į Jėzų Kristų, tobulą Dievo gailestingumą, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Ef 2, 9). Tačiau koks tikėjimas yra gyvas, gelbstintis? Gyvas, gelbstintis, biblinis tikėjimas turi darbus, panašiai kaip Abraomo tikėjimas (žr. Jok 2, 21–24), nes tikėjimas yra santykis su Dievu, o ne formulė ar bilietas į dangų. Dievo meilę ir gailestingumą patyręs žmogus dalinsis tuo pačiu su kitais. Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kokia iš to nauda? Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs <...>. Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas? (Jok 2, 1617. 14). Gelbstintis, gyvas, biblinis tikėjimas turi darbus, panašiai kaip juos turėjo Abraomas (žr. Jok 2, 21–24). Tik toks teisumo ir pašventinimo taku vedantis tikėjimas išteisina nusidėjėlį ir laiduoja išgelbėjimą.  

 

Dievo žodis

Ši pamokanti turtuolio ir Lozoriaus istorija ne tik atskleidžia turtų ir paviršutiniško tikėjimo pavojų, bet ir parodo didžiausią klaidą – neteisingą požiūrį į Dievo žodį – Šventąjį Raštą. Į turtuolio prašymą pasiųsti Lozorių pas jo brolius Abraomas atsakė: Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso! (Lk 16, 29). Kitaip tariant, „Sūnau, jie turi Šventąjį Raštą, įkvėptą mano valios apreiškimą, tegul klauso“. Viešpaties balsas nuolat skambėjo pasiturintiems per Mozę: Jei kuris tavo brolių, gyvenančių žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duos, suvargtų, neužkietink širdies ir neužgniaužk prieš jį savo rankos, bet atverk jam plačiai savo ranką (Įst 15, 7 – 8). Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir daužydami beturčiams per veidus, – klausia Viešpats, kareivių Dievas (Iz 3, 15) per pranašus. Viešpats laukia, kada sulaukę Jo gailestingumo skirtingo likimo žmonių keliai susikirs – turtingas išties ranką vargšui, stiprus padės pasilpusiam.

Tačiau turtuolis veliasi į ginčus ir įrodinėja, jog to nepakanka, sakydamas: <...>jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų! (eil. 30). Kaip tai kažkur girdėta! Juk ir mes, krikščionys, taip dažnai nesąmoningai blaškomės, ieškodami stipresnių liudijimų, svaresnių argumentų, tarsi Biblijos nepakaktų, tarsi Dievas įtaigiai nekalbėtų šiandien per užrašytą savo žodį. Abraomas tarė: Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų (Lk 16, 31).

Šios istorijos pasakotojas Jėzus patriarcho lūpomis patvirtina, jog Šventasis Raštas yra įkvėptas Dievo žodis. Jis dar tvirtesnis už Viešpaties šlovės regėjimą ant atsimainymo kalno (2 Pt 1, 16–19), niekuo nenusileidžia susitikimui su prisikėlusiu Jėzumi. Kaip tikėtume Jėzumi, pamatę Jį prisikėlusį, taip turime tikėti Šventuoju Raštu. Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 29). Ironiška, kad šioje istorijoje minimiems turtuolio broliams nebuvo suteikta galimybė išgirsti žinios iš mirties sugrįžusio žmogaus lūpų, tačiau tiek pirmiesiems šios istorijos klausytojams, tiek Evangelijos pagal Luką skaitytojams tokia galimybė yra suteikta – mes girdime Dievo žodį iš lūpų To, kuris buvo miręs ir prisikėlė iš numirusių! Dievas kalba šiandien – su meile, džiaugsmu ir ištverme pakluskime Jo žodžiui.

 

 

 

Bendrinti: