Mąstant apie Kalėdas, mintyse iškyla prakartėlės vaizdas – Jėzaus gimimo istorija. Kalėdiniame šurmulyje atidžiau įsižiūriu į mūsų Viešpaties motiną Mariją. Jos gyvenime įžvelgiu Dievo veikimą – panašiai Jis veikia ir visų, kuriuos pašaukia, gyvenime: Viešpats ateina, apreiškia savo valią ir laukia žmogaus atsako. Jei žmogus atsiliepia į Dievo kvietimą, įsileidžia Jėzų į savo širdį ir gyvenimą, tuomet Dievo karalystė auga, plečiasi ir duoda vaisių. Tuos, kurie priėmė Dievo kvietimą, apaštalas Paulius vadina pašauktaisiais. Pažvelkime, kodėl ši tema tokia svarbi.
Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad Dievo angelas Gabrielius ateina pas mergelę Mariją ir, ją pasveikinęs bei išsigandusią nuraminęs, paskelbia jai Dievo malonės žinią. Marijai iškyla klausimų, nes žinia labai netikėta. Bet angelui viską paaiškinus, ji patiki Dievo tarno žodžiais ir ištaria: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį (Lk 1, 26–38). Marija priima savo pašaukimą: ji išnešioja ir pagimdo pasaulio Gelbėtoją Jėzų Kristų. Tai išties išskirtinis pašaukimas!
Kita Dievo pašaukimo istorija aprašyta Apaštalų darbuose, jau po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, kai tarnavimo Antiochijos bažnyčioje metu Šventoji Dvasia prabyla: Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau (Apd 13, 2). Biblijoje aprašyta daug istorijų apie Dievo vyrus ir moteris, pašauktus konkretiems darbams, kuriuos Viešpats numatė ir apdovanojo gebėjimais juos atlikti. Mes visi turime tam tikrus Dievo numatytus specifinius tikslus ir pašaukimus savo gyvenime: skirtingi indai puodžiaus namuose – skirtingiems tikslams. Tačiau visi drauge turime vieną bendrą tikslą – bendrąjį pašaukimą – tapti Kūrėjo šlovės indais.
Kad Dievo pašaukimas labai svarbus, suprantame iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško jaunai Korinto bažnyčiai. Bažnyčia susiduria su kūniškumo problemomis, susiskaldymu, ginčais ir pasaulio įtaka. Ir štai ką šios bažnyčios įkūrėjas, dvasios tėvas Paulius primena tikintiesiems, kreipdamasis į juos: Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo [...] (1 Kor 1, 2). Korintiečius, kurie šaukiasi Jėzaus pagalbos, apaštalas Paulius vadina pašauktaisiais. Perfrazavus Pauliaus kreipinį, galime sakyti: Dievui pašaukus, o žmonėms atsakius, Dievas pašventina juos Kristuje Jėzuje. Kiek toliau, 9 eilutėje, Paulius paaiškina, kad Dievas pašaukė jus į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę (1 Kor 1, 9). Panašiai apaštalas rašo ir Laiške tesalonikiečiams: Dievas jus nuo pradžios išsirinko išgelbėjimui [...], kuriam Jis pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovę (2 Tes 2, 13–14). Pašaukti išgelbėjimui! Štai kam Dievas šaukia visus žmones – kad nebebūtume atskirti nuo Dievo.
Esame pašaukti į Dievo Sūnaus bendrystę. Ir tas pašaukimas vyksta per skelbiamą Evangeliją – gerąją žinią. Kai tampame Dievo vaikais, mes raginami ją skelbti kitiems – tai Didysis Jėzaus paliepimas: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas (Mk 16, 15–16).
Išgirdusieji Evangeliją, reaguoja įvairiai. Vieni reikalauja ženklų iš dangaus, antgamtiškų patvirtinimų ir stebuklų. Kitiems labai svarbu atrasti loginius paaiškinimus ir viską išmintingai suprasti apie santarvę su Dievu. Paulius sako: Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties (1 Kor 1, 22). Bet skelbiama žinia skamba paprastai: nuodėmė atskyrė žmogų nuo Dievo ir pasmerkė jį amžinai mirčiai be vilties ir be Dievo pasaulyje. Išgelbėjimas iš tokios padėties yra įmanomas tik per tikėjimą Dievo Sūnumi Jėzumi Kristumi, kuris, būdamas teisus ir nekaltas, prisiėmė žmonių kaltę, mirdamas ant kryžiaus. Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą (Ef 1, 7).
Vienus klausytojus, kurie mano turintys tam tikrą religinį pažinimą, tokia žinia piktina – nejaugi nereikia nieko daryti? Kitiems, anot apaštalo Pauliaus, tai – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų – Dievo jėgą ir Dievo išmintį (1 Kor 1, 23–24).
O kas yra tie, kurie klausydami tos paprastos žinios nepasipiktina, nesišaipo, bet, atvirkščiai, atpažįsta joje Dievo jėgą ir išmintį? Tai pašauktieji! Tie, kuriuos Dievas pašaukia: „Ateikite!“ Jei kažkada ir tu skambant Evangelijai atpažinai joje Dievo jėgą ir išmintį, tai ne kūnas ir kraujas tau apreiškė, bet Tėvas iš Dangaus per Šventąją Dvasią tave pakvietė į Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus bendrystę. Esi pašauktasis! Bet ne dėl darbų, kad kas nesigirtų [...]; o kas giriasi, tesigiria Viešpačiu (Ef 2, 9; 1 Kor 1, 31). Tik pašauktieji Evangelijoje atpažįsta Dievo jėgą išgelbėjimui. Tik pašauktieji pradeda matyti viso Dievo išgelbėjimo plano grožį.
Išgelbėjimas – tai Dievo dovana. Vis dėlto Dievas, šaukdamas mus per skelbiamą Evangeliją, laukia žmogaus atsako: kad jis gręžtųsi į Dievą, sektų Juo, pažintų Jį ir tikėtų. Jėzus sakė, kad yra daug pašauktų, bet maža išrinktų (Mt 22, 14). Ir apaštalas Petras ragina sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą, kad dar plačiau atsivertų durys į amžinąją Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę (2 Pt 1, 10–11).
Jei Evangelijos žinia tave sužavėjo, patraukė, tu ja patikėjai – jei jau esi pašauktas, melskis, kad dangiškasis Tėvas apšviestų tavo širdies akis, kad [dar labiau] pažintum, kokia yra Jo pašaukimo viltis, kokie Jo palikimo šlovės turtai šventuosiuose ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant Jo galingai jėgai (Ef 1, 18–19). Kai apreiškiamas Evangelijos grožis, mes susižavime Kristumi, bet svarbu ir toliau puoselėti santykius su Mylimuoju, pažinti Tą, kuris mus be galo myli ir tai įrodė mirdamas ant kryžiaus. Apaštalas Paulius viso to moko jauną, kūnišką, bet apdovanotą Korinto bažnyčią, kad jos tikintieji neliktų tokie pat, bet bręstų, augtų dvasia ir šlovintų Dievą.
Pašauktieji turi pažadą: Ištikimas yra Dievas, kuris pašaukė jus į savo Sūnaus bendrystę, ir Viešpats Jėzus Kristus sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną (1 Kor 1, 8–9). Jis pašaukė, Jis ir bus šalia, Jis sutvirtins mus, kad paskutinę dieną būtume nekalti – Jis apsiaus mus savo teisumu, tik išlaikykime pasitikėjimą iki galo, įsišakniję ir įsitvirtinę Jame. Pasikliaukime Jo pašaukimu ir branginkime Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus bendrystę.
_64x64_9de.jpg)
