Amžinasis gyvenimas yra nepalyginamai didesnis...

Šiais metais kiekvieną mėnesį planuojame pristatyti po vieną Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos bažnyčią ir jos ganytoją. Sausio mėnuo skiriamas Kaunui. Jūsų dėmesiui siūlome pokalbį 2016 m., kai Kauno bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius šventė 60 metų jubiliejų.

Nueitas netrumpas gyvenimo kelias, sukaupta nemaža patirtis. Prašytume pasidalinti keliais gyvenimo štrichais. Kokioje šeimoje augote?

Augau inteligentų šeimoje. Tėtis Balys buvo režisierius, aktorius, baigė Dailės akademiją, dėstė oratorystę, o senatvėje Dailės akademijoje dėstė teatro istoriją, kostiumo istoriją, režisūros pagrindus teatro dekoracijų specialybės studentams. Mama Prakseda (tai graikų kilmės vardas, reiškiantis darbščioji) buvo lietuvių kalbos mokytoja, didelę dalį gyvenimo dirbo vakarinėje mokykloje ir turėjo darbo sąsajų su aklaisiais: dirbo jų mokykloje jaunystėje ir vėliau, į gyvenimo pabaigą. Aš gimiau vyresnių tėvų šeimoje: tėvui buvo 49-eri, o mamai 42-eji metai. Tėtis gimė 1908 metais, mama – 1914 m., tad atmintis, perduota iš pirmų lūpų siekė gan senus laikus. Nors abu tėvai jaunystėje norėjo stoti į vienuolyną, vėliau jie tapo laisvamaniais, ir aš buvau auklėjamas laisvamaniškoje atmosferoje.

Turiu dar 19 metų vyresnę seserį, su kuria mūsų santykiai, sakyčiau, labai artimi.

Kaip apibūdintumėte savo santykius su tėvu, kuris, beje, buvo Vilniaus lėlių teatro įkūrėjas?

Taip, tėtis įkūrė Vilniaus lėlių teatrą.

Kalbant apie santykius su tėvais, galiu pasakyti, kad, viena vertus, aš gana anksti, gal būdamas 12 metų, asmeniniais vidiniais klausimais nuo tėvų atsiribojau. Pradėjau aptikti, kad jie buvo, galima sakyti, pakankamai stiprūs moralistai, ir kažkokios mano kliaudos tampa nepakantumo objektais. Jie patys labai tada imdavo pergyventi, dėl to panikuoti, jų reakcijos buvo labai aštrios. Kita vertus, mūsų su tėčiu bendravimas kūrybiniais klausimais buvo labai atviras. Apie kūrybą mes daug ir atvirai kalbėdavomės, ginčydavomės, ir tai išliko kaip labai teigiamas prisiminimas. Bet asmeninio gyvenimo klausimais nei su mama, nei su tėčiu aš nesikalbėjau. Iš kelių tokių praktinių patirčių aš supratau, kad toks, koks esu ir kaip aš mąstau, kaip esu linkęs elgtis, aš esu nepriimtinas ir nepakeliamas. Tad natūraliai tai nuėjo kažkur į pogrindį.

Turite polinkį į meną. Papasakokite apie savo, kaip menininko, ieškojimus.

Galbūt tėvo, kaip dailininko, profesija bei tam tikros jo svajonės nulėmė ir pradinę mano gyvenimo kryptį – aš pasukau į dailę. Pakankamai anksti pradėjau lankyti dailės mokyklą ir pats labai norėjau studijuoti dailę, mokytis Dailės akademijoje. Tas noras man nebuvo primestas, jis manyje buvo pakankamai stiprus. Domėjausi ta sritimi, praeities kūrėjais, kiek tai buvo pasiekiama tarybinėje aplinkoje, ir labai norėjau įstoti į Dailės akademiją. Tas noras ir padėjo visus mokslo Dailės akademijoje metus... O tolimesnės vizijos  nesusiformavo.

Dailės akademijoje keitėsi mano pasaulėžiūra: iki studijų buvau idealizuojantis marksistas ir materialistas, o čia mano pasaulėžiūra įgavo teosofinį, o po to ir okultinį atspalvį. Buvo daugybė prietarų, nemažai ir studentiškos bohemos...

Tai dvasiniai ieškojimai prasidėjo jau mokantis Dailės akademijoje?

Nežinau, ar tai buvo dvasiniai ieškojimai. Gal tai galima pavadinti tiesiog noru susivokti šiame gyvenime. Susidūrimas su nepaaiškinamais reiškiniais kėlė klausimus.

Šiandien, žiūrėdamas atgal, sakyčiau, kad aš kaip jaunas žmogus buvau labai išdidus, o kai išdidus, tai ir pakankamai neišmintingas, galima sakyti, netgi kvailas. Taigi pernelyg nesigilindamas gana stipriai pasidaviau nesuprantamoms traukoms. Buvo tiesiog įdomu, smalsu, tad domėjausi, kūriau savo galvoje visokias teorijas...

Didelę įtaką man padarė grožinė literatūra: Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ turėjo dvasinį ir ganėtinai neigiamą poveikį. Pusiau sąmoningą pasaulėžiūrą formavo pasakos, mitologija. Man buvo įdomu, tad aš skaitydavau, per daug nekeldamas klausimų. Dabar, žiūrėdamas atgal, jau galiu įvardinti, kad tai formavo mano pasaulėžiūrą, o tuo metu net nemaniau, kad tai kaip nors daro įtaką, kad už mitologijos stovi tam tikras dvasinis pasaulis. Tuo metu aš taip nemąsčiau. Buvau tiesiog materialistiškai mąstantis žmogus. Ir tik baigdamas Dailės akademiją pradėjau daugiau ir aštriau susiliesti su dvasiniu pasauliu, nors dar negebėjau to įvardyti. Tai daugiau buvo, sakykim, neišmintingo ateisto nuotykiai, visiškai nesuprantant, nei su kuo turi reikalų, nei kas tai, nei kaip veikia... Jau vėliau, praėjus keleriems metams po akademijos baigimo, aš atsidūriau toje vietoje, į kurią ėjau, pats to nesuprasdamas, ir ten atsidūrus man ta vieta labai nepatiko.

Kada ir kaip pradėjote gręžtis į Viešpatį?

Pradėjau gręžtis į Viešpatį, nes jau nebuvo kur dėtis... Aš jau buvau įklampojęs giliai į tamsą ir atsidūriau vietoje, kur prasidėjo tokie, pavadinčiau, sąmoningo blogio slenksčiai, kai jau marinama sąžinė. Tai  labai skausmingi ir nemalonūs procesai. Tuomet ir pradėjau melstis, kreiptis į Dievą, veikiamas katalikų bažnyčios atmosferos ir įtakos. Supratimo nebuvo daug, maldos iš pradžių atrodė beviltiškos ir be atsako, bet po kelių mėnesių staiga aiškiai supratau, kad Dievas realus ir, jei Jis nori, Jis gali mane pakeisti ir iš tikrųjų man padėti – ne tik kaip nors mane „palopyti“, bet iš esmės perkeisti. Nuo to tada prasidėjo mano krikščioniškas gyvenimas ir tikėjimo kelionė.

Iš pat pradžių galvoje buvo visiška „mišrainė“ – buvau prisiskaitęs daugybę visokiausių nuotrupų, visokios dvasinės literatūros, kurios tais tarybiniais laikais sugebėjome prisigaudyti... Bet šalia viso to, 1984 metais jau atsirado suvokimas, kad Kristus skiriasi nuo visų kitų dievų, o krikščionybė iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio religijų. Nuo tada savo gyvenime pradėjau aiškiau pastebėti Dievo veikimą. Kiek atsimenu tą laiką, aš tarsi jau mačiau tam tikrą savo gyvenimo perspektyvą: galvojau stoti į kunigų seminariją ir turėjau planą – norėjau „iš apačios“ pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena, tad ketinau kiek pavalkatauti, taip pat artimiau susipažinti su kunigais, kurie nedarė kompromisų su tarybų valdžia, nes supratau, kad stojant į kunigų seminariją, man teks susidurti su saugumo tarnybų paruoštomis kliūtimis, tad būtų gerai turėti palaikymą.

Man buvo svarbu būti kuo arčiau Dievo, o pagal to meto mano supratimą kunigas mišių metu yra tame artimiausiame taške su Dievu, – tai ir buvo mano siekis.

Nuvažiuodavau į Paberžę pas Tėvą Stanislovą, patarnaudavau mišių metu. Tas mano sprendimas buvo pakankamai tikslingas. Jau mąsčiau, kad 1985 metų rudenį važiuosiu į Vilnių ir kreipsiuosi į kunigą Tunaitį, su kuriuo buvau pažįstamas, taip pat ketinau kur nors įsidarbinti ir taip „paretušuoti“ savo biografiją, pridengti kai kuriuos epizodus, ir tada stoti į seminariją. Toks buvo mano sumanymas, bet Viešpats viską pasuko kitaip.

1985 m. vasarą, atvažiavau į Vilnių tvarkytis dantų, ir autobuse mane užkalbino nepažįstamas žmogus. Tas pokalbis mane giliai sujaudino, tad mes susitarėme dar susitikti. Susitikę nuėjome į pogrindinę sekmininkų bendruomenę. Aš aptikau, kad paprasti žmonės – šios bendruomenės tikintieji – Šventąjį Raštą pažįsta giliau ir gyviau nei kunigai, su kuriais man teko bendrauti. Tad iki 1988 m. aš buvau tarp sekmininkų.

Esu girdėjusi, kad tą sekmininkų bažnyčią tikrindavo saugumo tarnybos, registruodavo ją lankančius žmones. Ar  jums tai teko patirti?

Taip, kai tik atėjome, iš karto ir užregistravo. Bet man, kuriam to meto visuomenės nuomonė nebuvo svarbi, nes jau buvau tapęs pakankamai asocialiu, gana arogantišku žmogumi, niekinančiu visą to meto sistemą ir ypač tai sistemai tarnavusių valdininkų kastą, tas surašymas nebuvo svarbus. Man jau buvo tekę susidurti su milicija, nes aš, turėdamas rimtą moralinį pagrindą – ruošdamasis stoti į kunigų seminariją, valkataudavau, nakvodavau dažniausiai pas draugus, niekur nedirbdavau, o tais laikais nebuvo galima nedirbti. Tad aš mąsčiau taip: „Jei tada nebijojau milicijos, tai dabar, kai jau einu su Dievu, tikrai nėra ko bijoti.“

Esate bendrijos „Tikėjimo žodis“ vadovas. Jums teko nueiti ilgą kelią drauge su naujai susikūrusia „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia. Gal galite papasakoti, kaip viskas prasidėjo?

Kalbant apie „Tikėjimo žodžio“ bendriją, pradžia buvo daugialypė. 1987 metų rudenį Giedrius Saulytis, su kuriuo lankėme tą pačią sekmininkų bendruomenę, pradėjo mokytis anglų kalbos. Su Giedriumi susipažinau 1984-aisiais, dar mano valkatavimo metais, Kastyčio Matulionio namuose. Giedrius tuo metu buvo jaunas vaikinas, autostopu važinėdavęs į Vidurinę Aziją, prie Juodosios jūros. Kartu su juo keliaudavo ir Kastytis. O kai aš nuėjau į sekmininkų bendruomenę, Giedriui grįžus iš savo kelionių, mes susitikome: tąkart su manimi buvo dar vienas žmogus – Julius Norvila, kuris anksčiau nei aš buvo atradęs sekmininkų bendruomenę, ir būtent jo liudijimas paliko labai gilų įspūdį tiek Giedriui, tiek Kasčiui. Tada ir jie atėjo į tą sekmininkų bendruomenę, ir mes jau buvome kartu.

Taigi 1987 m. Giedrius ėmė mokytis anglų kalbos. Tą žiemą, pačioje 1988 metų pradžioje, jis gavo Džerio Savelio knygutę „Kaip veiksmingai liudyti Kristų“. Jis ją skaitė, pasakojo man, mes apie tai kalbėdavomės, ir atėjo įkvėpimas elgtis pagal tai, kas toje knygelėje buvo rašoma, – mes pradėjome skelbti Evangeliją savo bendraamžiams, kuriuos pažinojome, sutikdavome gatvėje, ir kai kurie iš jų tiesiog ten, gatvėje, įtikėdavo. Pas Giedrių namuose pradėjo rinktis grupelė jaunuolių. Giedrius turėjo dar vieną knygą – Dereko Princo „Tikėjimas, kuriuo gyvenu“, tad jis pradėjo ją po vieną skyrių versti, o mes susirinkę tą skyrių perskaitydavome ir melsdavomės. Ten naujai įtikėję žmonės buvo krikštijami Šventąja Dvasia, vyko toks gyvas judėjimas.

Vasarą vienas iš naujai atėjusių žmonių paprašė pakrikštyti juos vandenyje – sakė, kad suprato tai, skaitydamas Naująjį Testamentą. Mes galvojome, kad nelabai galime tai daryti, nes pas sekmininkus buvome išmokyti, kad krikštija tik vyresnieji. Tačiau mes supratome, kad jei tuos jaunus žmones nuvesime į mūsų lankomą bendruomenę, tuos jaunuolius ir apkirps, ir perrengs, ir greičiausiai jie to kultūrinio šoko nepakels... Aš pats į tokius išorinius dalykus visai nekreipiau dėmesio, tad man nebuvo sunku prisitaikyti, ir specifiniai reikalavimai, pavyzdžiui, žiemą vasarą vilkėti marškinius ilgomis rankovėmis, tam tikru būdu apsikirpti, manęs netrikdė.

Taigi mes supratome, kad tie jauni žmonės patirs kultūrinį šoką. Be to, mes jau suvokėme, kad tie išoriniai dalykai nėra būtini, kad tai nėra esminiai dalykai: nei rūbai, nei išorė nieko bendro tiesiogiai su tikėjimu neturi. Giedrius susirado biblinį žodyną, vadinamąją Simfoniją, ir pradėjo žiūrėti, ką Naujasis Testamentas kalba apie vandens krikštą: kas gali krikštyti, kas negali ir pan. Pastudijavę atitinkamas Šventojo Rašto vietas aptikome, kad tie, kas skelbė Evangeliją, taip pat ir krikštydavo, tad supratome, kad galime krikštyti ir mes. Surengėme išvyką prie Ūlos upės ir pakrikštijome tos grupelės žmones. Kažkokiu būdu žinia apie tai akimirksniu pasiekė mūsų bendruomenės vyresniuosius. Jie išsikvietė mus kalbėtis ir po to per narių susirinkimą mes paprašėme, kad mus išleistų ir leistų mums savarankiškai skelbti Evangeliją. Iš Dievo malonės jie mus palaimino ir iš tos bendruomenės išleido.

O rudeniop visai kitas brolis Jura Melichas, kuris anksčiau nei mes buvo įtikėjęs kitoje sekmininkų bendruomenėje – registruotuose Maldos namuose, pradėjo bendrauti su Talino tikinčiųjų grupe, kuriai didelę įtaką jau darė Švedijos „Gyvenimo žodžio“ bažnyčia. Jis gaudavo K. Heigeno knygų ir kitos literatūros... 1987 metais jis tuose registruotose Maldos namuose jau vedė Biblijos studijų seminarą jaunimui.

1988 metų pavasarį Kaune tarnavęs katalikų kunigas Valerijus Rudzinskas, kuris buvo krikštytas Šventąja Dvasia, buvo surinkęs grupelę jaunų žmonių (iš kurios vėliau kilo ir Kauno „Gyvieji akmenys“), buvo pažįstamas su Jura Melichu ir pakvietė jį mokyti minėtą charizminę grupelę Biblijos studijų ir tikėjimo pagrindų. Tam, kad galėtų mokyti katalikų bažnyčioje, Jura formaliai priėmė katalikybę. Tai, žinoma, sukėlė sekmininkų nepasitenkinimą.

1988 metų rudenį Jura Melichas pas Kęstą Tumasonį į namus pakvietė kelis asmenis iš mūsų pas Giedrių besirinkusios grupelės, kelis iš pogrindinės sekmininkų bendruomenės, kurią buvome lankę, jaunimo iš registruotų sekmininkų Maldos namų Krivūlės gatvėje ir kelis tikinčiuosius iš charizmatų grupelės Kaune. Susirinko apie 30 žmonių, ir Jura Melichas, išdėstęs tam tikrus dvasinius išgyvenimus, pasakė, kad yra įsitikinęs, jog Dievas ragina pradėti bažnyčią. Taip jis paskelbė bažnyčią „Tikėjimo žodis“ ir pakvietė visus, ką Dievas ragina, prisijungti.

Aš jau turėjau tam tikrą dvasinę patirtį ir savo viduje supratau, kad tai nėra kokia apsišaukėlio akcija, kad iš tiesų kažkodėl Viešpats daro būtent taip. Pamenu, Giedriui ir Kęstui iškilo abejonių – jie ėjo asmeniškai aiškintis su Jura, ir buvo Viešpaties aplankyti. Tad ir jie tai priėmė ir įsijungė į „Tikėjimo žodžio“ pradžią.

Po kelių mėnesių, atrodo, vasario mėnesį Jura Melichas išskrido į JAV mokytis ir ganyti bendruomenę pavedė Kęstui Tumasoniui ir Giedriui Saulyčiui. Po metų Kęstas atsitraukė, ir tada likome mes su Giedriumi.

Kaip gimė bažnyčios pavadinimas? Kodėl „Tikėjimo žodis“?

Tai buvo Juros Melicho mintis. Žinoma, tai turbūt buvo įkvėpta „Tikėjimo žodžio“ judėjimo JAV – Heigeno, Kouplendų ir kitų knygų...

Kaip bažnyčios „Tikėjimo žodis“ įkūrimas pakeitė jūsų gyvenimą?

Pastoriumi tapau ne iš karto. Tiesiog pamokslaudavau, buvau pastoriaus padėjėju-asistentu. Pradžioje mes buvome tikrai charizminė, JAV „Tikėjimo žodžio“ judėjimo paveikta bažnyčia.

Viskas vyko labai greitai. 1988 m. bažnyčia buvo paskelbta, 1989 m. Vilniuje ir Kaune jau buvo apie 200 žmonių, o 1991 metais, tuo metu, kai Maskvoje kilo pučas, jau vyko pirmoji mūsų bažnyčios konferencija Sporto rūmuose Vilniuje. Ir tarnavimų pradžioje buvo labai daug. 1991 metais, kai prasidėjo rusakalbių Biblijos mokykla (lietuvių Biblijos mokykla jau vyko), tekdavo pamokslauti po 14 kartų per savaitę.

Kita vertus, mes buvome labai jauni savo tikėjimu, patirtimi ir visu kuo, todėl natūraliai buvo ir sovietinės bei posovietinės mąstysenos įtakos, susiformavo pakankamai autoritarinis valdymo modelis, nors mes patys taip negalvojome. Buvo juntama pakankamai didelė Švedijos „Gyvenimo žodžio“ bažnyčios įtaka – jie daug padėjo ir palaikė. Bažnyčia augo, keitėsi. Nors ne visi mokėmės kokiose mokymo įstaigose, vis tiek savarankiškai studijavome, gilinomės į teologiją, klausėme pamokslų, skaitėme knygas...

Gal išskirtumėte kokius bažnyčiai, visai bendrijai, reikšmingus, įsimintinus įvykius?

1989 metų ankstyvą pavasarį iš Švedijos atvyko Karlas Gustavas Severinas su keliais žmonėmis – tai buvo pirmas mūsų tiesioginis sąlytis su švedais. Tų pačių metų rudenį į Vilnių atvyko Lesteris Samralas – vyko jo seminaras. Rudenį mes pradėjome galvoti apie Biblijos mokyklą, o baigiantis metams Biblijos mokykla jau veikė, nors iš pradžių ji buvo labai neapibrėžta, neaiški buvo ir jos struktūra. 1990 metų rudenį pradėjome vakarinę Biblijos mokyklą lietuviškai kalbantiems tikintiesiems, kurios užsiėmimai vyko tris kartus per savaitę, o 1991 metų sausio mėn. pradėjome ir rusakalbių Biblijos mokyklą, į kurią atvažiuodavo tikintieji iš kitų šalių, anksčiau Tarybų Sąjungai priklausiusių respublikų (buvo trys laidos po tris mėnesius). Visa tai tikrai buvo labai reikšminga.

Labai svarbus įvykis buvo ir pirmoji konferencija 1991 metais. Taip pat išskirčiau 1993 metų konferenciją, kurios tema buvo Atgaila, bendravimas ir garbinimas, – tai buvo tam tikras posūkio taškas, kai, Dievui prisilietus, jau pradėjome gręžtis nuo tos autoritarinės struktūros ir ganėtinai paviršutiniško charizminio charakterio, triumfalistinės charizminės krikščionybės.

Į bažnyčią atvažiuodavo gana nemažai svečių, pavyzdžiui, 1998 metais vyko T. L. Osborno seminaras.

Nuo 1999 metų mūsų bendrija ėmė gręžtis į evangelinį mokymą: pradėjome daugiau gilintis į Reformacijos paveldą, į Bažnyčios Tėvų raštus, pradėjome daugiau įsižiūrėti į evangelinę kryptį.

Drauge su jumis tikėjimo keliu keliauja ir žmona Rita bei vaikai. Su kokiais iššūkiais susiduria pastoriaus šeima?

Na jei pastorius ir jo šeima būtų lipdyti iš kitokio molio, tada gal viskas būtų kitaip... Tiek aš, tiek Rita (kuri gimė Irkutske ir į Kauną su tėvais grįžo būdama 11 metų, 1972 metais) esame žmonės, iš sovietinio laiko atsinešę ir tam tikrų žaizdų, ir supratimų, kaip turi atrodyti šeimos gyvenimas. Daugeliu atveju nelabai net įsivaizdavome, kaip kas turi būti, todėl ir auklėjant vaikus, ir pačiame šeimos gyvenime yra daugybė skylių ir kliaudų. Nepasakytum, kad būta didelių išimčių ir labai didelių išminčių. Nebuvo aiškaus suvokimo ir matymo, kokią vietą užima šeima, o kokią – bažnyčia. Daug dalykų nebuvo aiškiai suprasta ir matoma, net ir girdint kai kuriuos mokymus. Daug skausmo išgyveno ir Rita, ir vaikai. Būta pakankamai daug nesusipratimų... Na bet vilties teikia tai, kad mumyse gyvena Kristus. Tai – vienintelė viltis ir vienintelė išeitis. Jis yra tas, kuris laikė visą tą laiką ir laiko šiandien. Jis daugelį tų nuodėmių ir klaidų padengia, atleidžia ir kompensuoja.

Daug metų tarnavote Vilniuje. 2000-aisiais su šeima persikėlėte į Kauną. Ar persikelti į kitą miestą nebuvo sunku?

Kadangi mes abu su Rita tai supratome kaip Dievo vedimą, taip tai ir priėmėme. Kai žinojau, kad tai – iš Jo, nebuvo labai sunku apsispręsti. Supratome, kad jei Viešpats ragina daryti taip, o tu darysi kitaip, jokio džiaugsmo tame nebus. Tuomet tiesiog nėra alternatyvos, visi kiti keliai paprasčiausiai nėra keliai.

Kokių planų turite, kaip matote bažnyčios ateitį?

Manau, planus padeda formuoti įsiklausymas, ką Viešpats mums duoda ir ko Jis nori. Nes nežiūrint visų išorinių ženklų, tam tikro apkerpėjimo ar snaudulio, „Tikėjimo žodis“ visgi yra Gyvojo Dievo bažnyčia. Dievas gyvena žmonių širdyse, todėl galimybės yra neribotos. Labai sunku ką nors prognozuoti, nes Dievas gali judėti labai įvairiai. Tiesiog šiandien reikia daryti tai, ką suvokiame kaip Dievo raginimą, reikia judėti ta kryptimi, įsižiūrint į Jo auką, į patį Viešpatį, Dievo Dvasiai padedant.

Ko palinkėtumėte „Ganytojo“ ir svetainės Evangelija.lt skaitytojams?

Palinkėčiau sąmoningai suprasti ir matyti, kad Dievas dalyvauja mūsų gyvenime, aiškiau suvokti, kad amžinasis gyvenimas yra nepalyginamai didesnis ir tikresnis už laikinąjį ir praeinantįjį. Taip pat linkiu pažinti Dievą tokį, koks Jis yra, ir nepaskęsti religinėje rutinoje.   

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė ir Žaneta Lazauskaitė

 

Bendrinti: