Gelbstintis Dievas

Turbūt daugelis sutiks su mintimi, kad krikščionių Dievas yra Tas, kuriam rūpi žmogaus likimas. Vien tai, kad Jis gimė Žmogaus Sūnumi, įrodo didžiulę Jo meilę kiekvienam. Šis įvykis turėtų įtikinti mus, kad Dievas yra tikrasis Gelbėtojas ir be Jo nėra kito. Šią realybę mūsų Viešpats Jėzus Kristus išsako kalbėdamas apie tai, jog niekas negali ateiti pas Jį be gelbstinčio Tėvo pagalbos: Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: ‘Ir visi bus mokomi Dievo’. Todėl, kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane (Jn 6, 44–45).

Niekas negali išsigelbėti pats, Dievas yra Gelbėtojas

Išsigelbėti ir mėgautis gyvenimu žmogus gali tik būdamas arti Dievo. Tačiau pats priartėti prie Dievo negali. Tokio žmogaus, kuris galėtų įveikti atskyrimą savo jėgomis, nėra, ir tai patvirtina pats Jėzus, sakydamas: „Niekas...“ Jei norime priartėti prie Dievo, mums reikalingas pagalbininkas. Jėzus sako, kad Dievas veikia kiekvieno žmogaus gyvenime, kad šis ateitų ir patikėtų Jėzaus Evangelija. Tad kaipgi įgyti išgelbėjimą ir amžinojo gyvenimo pažadą?

Visų pirma turime tikėti, kad tik vienintelis Dievas – Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – tikrai gelbsti žmogų. Pacituotoje Evangelijos pagal Joną eilutėje matome, kad Dievas, gelbėdamas žmones, patraukia juos prie Kristaus. Jei Dievas įvairiais būdais nekreiptų mūsų minčių ir širdžių prie Kristaus, mes nebūtume gabūs atsiliepti į Jo kvietimą.

Izaijo pranašystėje Dievas prisistato: Aš esu Viešpats ir be manęs nėra kito gelbėtojo (Iz 43, 11). Senojo Testamento tauta labai dažnai pamiršdavo šią svarbią žinią. Jie nuklysdavo ir, užuot dėkoję, pradėdavo garbinti kitų tautų dievus, tarsi nuotaka, pamiršusi savo išrinktąjį. Dievas gelbėjo savo tautą ir ne kartą perspėjo ją, bet ji vis tiek Jo neklausė. Kai tik izraelitus užgriūdavo sunkios bėdos, netikrieji dievai niekuo nepadėdavo, bet kai jie šaukdavosi Dievo, Jis jiems atsakydavo.

Panašiai vyksta ir Naujojo Testamento laiku: tauta neatpažįsta Jėzaus kaip Mesijo ir piktinasi (Jn 6, 41), sukyla (Jn 6, 52). Net mokiniai Jo nesupranta iki galo ir daugelis pasitraukia (Jn 6, 66). Štai, suėmus Jėzų, ištikimiausieji pabėga (Mt 26, 56). Dar daugiau – Petras tris kartus išsižada Jėzaus. Kai Petras  trečią kartą išsigynė esąs Jo mokinys ir pragydo gaidys, kaip Jėzus ir buvo pranašavęs, jųdviejų akys susitiko... Ką pamatė Petras Jėzaus akyse? Turbūt ne pasmerkimą, bet gailestį ir užuojautą... Toliau skaitome, kad Petras išbėga, parklumpa ir graudžiai rauda (Mt 26, 75). Vėliau, kai Jėzus sutinka Petrą, šis neišgirsta jokių pasmerkimo žodžių, tik padrąsinimą tikėti ir klausimą: Ar myli mane? (Jn 21, 17).

Visa tai išgyvenęs Petras vėliau, kai Kristus jau buvo pakilęs į dangų, drąsiai skelbia miniai: Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti (Apd 4, 12), kaip tik Jėzaus vardu. Tai buvo turbūt stipriausia ir giliausiai Petro širdį sujaudinusi mintis.

Trumpam noriu priminti du labai svarbius vardus, kuriais buvo vadinamas mūsų Viešpats, gimęs žmogumi. Pirmasis iš jų – Jėzus. Šio vardo reikšmė – Viešpats gelbsti (Mt 1, 21). Antrąjį vardą ištarė angelas, sakydamas: Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu, tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Apmąstę ir sujungę šių dviejų vardų prasmę galime pamatyti, jog Dievo išgelbėjimo darbas vyksta tada, kai Jis priartėja prie mūsų. Vėliau, kai jau tikime, Jo darbas mumyse tęsiasi, kai esame su Juo, Jo artume, atveriame savo širdį Jam ir leidžiame Jam joje gyventi.

Dievo pastangos dėl žmonių

Grįžkime prie cituotų eilučių – Jn 6, 44–45, kur pavartotas dar vienas svarbus žodis – „patraukia“. Jis rodo, kad Dievui reikia kiekvieną iš mūsų prie savęs patraukti, kad išgirstume Jo žinią mums ir priimtume Jo Evangeliją.

Pirmoji žodžio „patraukia“ reikšmė, verčiant iš graikų kalbos, yra „apgaubti“ – Dievas savimi apgaubia mus, tarsi tėvas skraiste apgaubtų mažą vaiką nuo šalčio. Taip Jis tarsi atskiria mus nuo žalingos aplinkos, apkabindamas savo rankomis, kad saugotų. Antroji šio žodžio reikšmė yra „su jėga traukti“ arba „vilkti“. Kai po Jėzaus prisikėlimo mokiniai žvejojo, priplaukę prie kranto, jie pamatė prie laužo esantį Jėzų. Jėzui paliepus atnešti pagautos žuvies, Petras nuėjo ir išvilko tinklą į krantą (Jn 21, 11). Šis veiksmas pareikalavo didelių pastangų, nes paminėta, kad tinklas buvo pilnas didelių žuvų.

Tas pats žodis pavartotas ir kitoje ištraukoje – Apd 16, 19, kuri pasakoja, kaip Paulius ir Silas skelbė Evangeliją Filipuose, o juos sekiojo moteris, turinti spėjimo dvasią. Neapsikentęs Paulius išvarė tą dvasią. Šeimininkai, pamatę, kad jų pasipelnymo viltys žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė (tas pats žodis) į miesto aikštę pas vyresnybę.

Įvairūs šio žodžio vartojimo kontekstai padeda suprasti, kad Dievui taip pat reikia įdėti pastangų, jog išvilktų mus iš mums nedraugiškos terpės – Biblijoje tai vadinama vergyste nuodėmei, į kurią patekęs kiekvienas Jėzumi netikintis žmogus.

Dievo požiūris į žmogų

Nors žmogus atmeta Jėzų, visaip šaiposi, paniekina Jo nusižeminimą ir išgelbėjimą, Dievas niekada nenustoja vilties. Pavyzdžiui, Saulius persekiojo Viešpaties bažnyčią, žudė tikinčiuosius, bet galiausiai Jėzus jam apsireiškia, ir Saulius tampa didžiausiu visų laikų apaštalu Pauliumi. Siūlau perskaityti Jeremijo pranašystės 31 skyriaus 1–6 eilutes iš Senojo Testamento, kurios liudija Dievo požiūrį į nepaklusnią tautą.

3-ioje minėto skyriaus eilutėje skaitome: Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas. Kaip svarbu mums pamatyti, jog Dievas yra ištikimas net tada, kai mes esame neištikimi, sukilę, maištaujantys. Būtent ši ištikimybė, meilė žmogui ir siekis jį išgelbėti paskatino Jėzų gimti pažeidžiamu žmogumi.

Ženevos Biblijos vertime ši eilutė išversta taip: Amžina meile tave pamilau, todėl išskleidžiau prieš tave savo malonę. Dievas ne tik myli, bet ir mūsų gailisi, teikia mums malonę.

Karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje ta pati eilutė skamba taip: Amžina meile tave pamilau, todėl su maloniu gailestingumu aš tave paruošiau. Mus reikėjo paruošti, atskirti nuo daugelio šio pasaulio balsų ir dėmesio reikalaujančių dalykų, kad išgirstume Jį ir pamatytume viltį, kurią atnešė Jėzaus mirtis ir prisikėlimas.

Lietuvos Biblijos draugijos vertime ši eilutė skamba taip: Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile. Turbūt nėra nė vieno tikinčio žmogaus, kuris negalėtų šiandien paliudyti, kaip Dievas jį myli. Kai baigiau pirmąją Biblijos mokyklą Vilniuje, dienoraštyje užrašiau, kad tai buvo nuostabiausias mano išgyventas laikas. Dievas taip aiškiai paliudijo save – niekada anksčiau nebuvau to patyręs. Jis pasirūpino visais mano gyvenimo poreikiais tuo metu. Ir šiandien aš matau, kaip Jis veikia tiek bažnyčios žmonių, tiek ir daugelio žmonių už jos ribų gyvenime, kad jie būtų išgelbėti.

Mūsų dalis siekiant išgelbėjimo

Daugelis sako, kad mes patys nieko nepadarėme, jog ateitume pas Jėzų. Ir tai tiesa. Mes patikėjome Juo tik iš Jo malonės. Tačiau, pradžioje cituotos Evangelijos pagal Joną ištraukoje pasakyta, kad pas Jėzų ateina tie, kurie išgirdo iš Tėvo ir pasimokė. Taigi negalime visiškai išbraukti ir žmogaus dalies šiame Dievo plane. Niekas negali įsibrauti į mūsų širdį, nes ten gali patekti tik tas, ką mes įsileidžiame.

Štai žydai piktinasi ir nepriima Jėzaus žodžių, o vėliau nuo Jo pasitraukia net didžioji mokinių dalis. Ar Dievas atsakingas už tai, kad šie pasirinko pasipiktinti ir užkietino savo širdis? Juk ne Dievas bus teisiamas už tai, kad liko daug neišgelbėtų žmonių, nors Jis viską padarė – paaukojo savo Sūnų, kad jie turėtų laimingą amžinybę. Dievas myli, ir Jis ne tik kalba apie tai, bet ir įrodo tai, paaukojęs brangiausia, ką turi, – Sūnų. Tokia veiksminga meilė turėtų padėti mums suprasti, kokio gilaus ir kilnaus jausmo vedamas Jis veikia mūsų labui. Šis supratimas skatina atsiliepti į Jo kvietimą tikėti. Jei kas pasirenka kitaip, jis pats nulemia savo likimą.

Taigi išgelbėjimas ir amžinojo gyvenimo dovana mums pasiekiama tik todėl, kad Dievas nusprendė gelbėti paklydusį ir nuo Jo nusisukusį žmogų. Tačiau žmogaus dalis yra atsiliepti į Jo kvietimą, o atsiliepus tikėti Jėzaus Evangelija.