Dievo valia yra gera, priimtina ir tobula

Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 2). Biblija moko pasišvęsti Viešpačiui ir kviečia savo mąstymą keisti pagal Dievo žodį. Atnaujinę protą, pajėgiame pažinti Dievo planus. Tik skaitydami ir apmąstydami Šventojo Rašto ištraukas galime suvokti, jog visa, ką Viešpats mums paruošė, yra geriausia ir nuostabiausia. Tai, ką Dangiškojo Tėvo širdis suplanavo tikintiems Jo Sūnų, yra tobula ir priimtina kiekvienam tikinčiajam. Studijuodami Dievo žodį ir pasilikdami Jo Dvasios artume suvokiame, kaip stipriai Dangiškasis Tėvas mus myli.

Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo (1 Jn 5, 19), – pirmame savo laiške rašo apaštalas Jonas. Jis atkreipia Dievo vaikų dėmesį į faktą, kad pasaulis yra velnio pavergtas, vadinasi, šėtonas gali kontroliuoti įvairias mūsų gyvenimo sritis. Priešas su savo kariauna mus spaudžia, deda daug pastangų, kad iškreiptų mūsų mąstymą. Tik atnaujinę savo protą Dievo žodžiu galime pasipriešinti piktajam ir laimėti dvasines kovas.

Jei apie savo ir aplinkinių žmonių gyvenimą mąstome negatyviai, esame linkę pasiduoti baimei, mes negalime suvokti Dievo valios, skirtos mums asmeniškai. Tačiau Viešpats drąsina mus, ragina kovoti ir moko nugalėti. Tuomet, kai atremiame priešo strėles, Šventoji Dvasia gali aiškiau kalbėti į mūsų širdį ir nukreipti mus teisinga linkme. 

Prieš kurį laiką vienai tikėjimo seseriai pasiguodžiau, jog kartais mane erzina namiškių bambėjimas. Sunkiausia būdavo tais momentais, kai nuspręsdavau „kautis“ iki pergalės. Tikinčioji man patarė: „Visuomet atmink, jog Jėzaus Kristaus aukos pakanka, kad laimėtum pergalę savo prote ir atrastum širdyje ramybę. Kad ir kas nutiktų, pasitikėk Viešpačiu. Jėzaus aukoje slypi visi atsakymai.“ Toks nusiteikimas sustiprino mano vidinį žmogų ir suteikė jėgų, – priešui, velniui, daugiau nebepavyksta manęs išmušti iš vėžių. Kai tik pasimetu ar jaučiuosi pasilpusi, vis primenu sau: „Jėzaus aukos pakanka, kad būčiau laiminga“, ir į širdį sugrįžta ramybė, saugumas bei užtikrintumas nuostabia, man skirta Dangiškojo Tėvo valia. Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Tim 1, 7). Gyvasis Dievas į mūsų širdis įdėjo troškimus, svajones, suteikė meilės, jėgos, savitvardos ir išminties, kad padėtų susitvarkyti su bet kokia sudėtinga situacija. Kai pirmiausia savo prote sėkmingai laimime dvasines kovas, tuomet galime pakeisti savo gyvenimo įvykių eigą. Gyvas bendravimas su Kristumi bei atkaklios mūsų maldos atneša teigiamų pokyčių į mūsų tarpusavio santykius, finansų sritį, padeda tarnystėje ar laukiant išgydymo.

Nepasiduokime nevilčiai, sužinoję neigiamą informaciją apie save ir artimuosius, netikėkime blogais sapnais, nepasitikėkime netikrais pranašais. Griaukime velnio tvirtoves savo prote ir tada tikėkime, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime išsipildys ne piktojo, o Dievo valia. Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti (Jn 10, 10), bet Jėzus atėjo, kad tu ir aš turėtume gyvenimo apstybę. Jis atėjo, kad tu ir aš gyventume gyvenimą su pertekliumi! Apaštalas Paulius moko, kad Dangiškasis Tėvas yra tikinčiųjų pusėje: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 31–32). Apsirenkime ryžtu, susijuoskime strėnas tiesa, apsivilkime teisumo šarvus, užsidėkime išgelbėjimo šalmą ir mums pavyks išpildyti Dievo valią, nes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 37). Mūsų priešas, velnias, žino apie žmogaus gebėjimą įsivaizduoti, todėl sustiprinęs pajėgas dirba, siekdamas pakeisti mūsų mintis, įpiršti negatyvų mąstymą. Tačiau priešo planai neišsipildys, jei neigiamas mintis ir klaidinančius vaizdinius sugriausime, pasipriešindami tvirtu tikėjimu, žvelgdami į Kristų. Mano vyras bijojo ankstyvos mirties ir su didžiuliu nerimu laukė 55-ojo gimtadienio, bet dėl atkaklių maldų ši mirties baimė ir tamsa pasitraukė.

Norėdamas įvykdyti savo planus, piktasis naudoja įvairias mūsų baimes bei stresines situacijas. Kai įvyksta kas nelaukta, esame linkę prisigalvoti pačių blogiausių scenarijų. Tačiau, kad ir kas nutiktų, nepasiduokime baimei, savigailai, blogai nuotaikai. Šventasis Raštas rašo, jog mes turime Kristaus protą (1 Kor 2, 16), ir ragina mąstyti apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga (Fil 4, 8).

Apaštalas Jonas moko, jog Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės (1 Jn 1, 5), o mes juk esame Dievo vaikai. Tad mąstykime, ką Kristus atliko dėl mūsų, ir išpažinkime tai, nes lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis (Lk 6, 45). Raukime iš savo širdies visas negatyvias mintis bei karčias šaknis, nuolat mąstykime apie Kristaus auką ir keiskime savo mintis teigiamų aplinkybių vaizdais. Matykime išsipildančias savo svajones, kaip išsipildančią savo svajonę matė filmo „Erelis Edis“ herojus, kuris dar besimokydamas pradinėse klasėse svajojo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Berniukas sirgo sunkia kaulų liga, todėl iš jo fantazijų tapti sportininku šaipėsi ne tik bendraklasiai, bet ir gydytojai. Tačiau patyčios ir gydytojų gąsdinimai Edžio nesustabdė. Paaugęs vaikinas išbandė keletą sporto šakų, kol nusprendė tapti kalnų slidininku. Didžioji Britanija neturėjo nė vieno šuolininko su slidėmis. Michaelis Edwardsas, toks buvo tikrasis Edžio vardas, nusprendė, kad tai yra jo šansas. Būdamas 22 metų, Edis visa galva puolė į vienos pavojingiausių sporto šakų treniruotes. Tik dėl alinančių pastangų ir nepalaužiamo ryžto Edžiui pavyko nugalėti visas kliūtis ir kaip šuolininkas nuo tramplino jis dalyvavo 1988 m. Kalgario olimpinėse žaidynėse. Edžio rezultatai olimpiadoje buvo labai kuklūs, bet jis pasiekė savo gyvenimo tikslą. Edis netapo olimpinių žaidynių čempionu, bet jis laimėjo visos Anglijos sirgalių simpatijas ir į namus grįžo tapęs tūkstančių britų įkvėpimo šaltiniu.

Erelio Edžio atkaklumas gali tapti puikiu pavyzdžiu kiekvienam iš mūsų, kurie trokštame, kad Dievo valia išsipildytų mūsų gyvenime. Būkime atkaklūs siekdami dvasinių tikslų, ir mūsų Dangiškojo Tėčio širdis bus pradžiuginta.

Bendrinti: