evangelija.lt | Gyvenimo prasmė laike ir amžinybėje (II)

Pirmoje dalyje bandėme atsakyti į klausimą, ar žmogus apskritai gali rasti/atpažinti visa apimančią savo gyvenimo prasmę, ir ar Dievas gali jam padėti tai padaryti. Kalbant apie prasmę jau išdėstytu būdu, išryškėjo trys svarbūs nagrinėjamos problemos elementai, padedantys ieškoti atsakymo į šį klausimą: būtis, laikas ir amžinybė.

Mes pamatėme, jog tik žmogaus arba Dievo būtis/buvimas sudaro galimybę būti/atsirasti prasmei. Žmogus, neišvengiamai apribotas ir susaistytas laiko, atranda/įsivardija laikinas savo gyvenimo prasmes. Apreikšta amžinybė atveria žmogui amžinos, visa apimančios prasmės galimybę. Ryškėja, kad laikas ir amžinybė savitai ir ypatingai lemia prasmės atsiradimą ir išnykimą ar jos pasilikimą. Todėl norisi atidžiau panagrinėti ir atskleisti kai kuriuos prasmės santykio su laiku ir amžinybe aspektus.

Ankstesnėje straipsnio dalyje rėmėmės gana neapibrėžtomis abstrakcijomis, tokiomis kaip: gyvenimas, prasmė, laikas, amžinybė. Dabar aiškiau įvardinsime, ką iš tiesų turime galvoje, vartodami šias sąvokas.

Kas yra gyvenimas, kurio prasmės mes ieškojome? Ar tai suvokiame tik kaip gyvos būtybės egzistavimą šiame pasaulyje, ar kaip būtį, kuri duoda pagrindą tokios būtybės egzistavimui apskritai: „Kiekviena būtybė yra būtybė tuo, kad būna. Tai reiškia: kiekviena būtybė yra būtybė ne kuo kitu, kaip tik būtimi; tai būtis daro, kad būtybė iš viso yra. Kitaip sakant, būtis grindžia būtybę šiosios buvime" (Maceina, 1990, 30-36 p.)? Aukščiau išdėstytas mąstymas nuo būtybės gyvenimo mus „atvedė" prie jos pagrindo - būties. Buvimas, beje, taip pat gali būti suvoktinas įvairiais aspektais, tačiau mes išskirsime du galimus jo lygmenis: nevertingas buvimas, kai žmogus yra/egzistuoja tik kaip biologinis mechanizmas ir pats savo būties nevertina (nes ji jam atrodo beprasmė), bei prasmingas buvimas, kai žmogus džiaugiasi, kad jis yra ir vertina savo būtį (Maceina, 1990, 545-552 p.). Tačiau mes kol kas kiek atidžiau kalbėjome tik apie laiko apriboto žmogaus būtį.

Kas yra mūsų ieškoma gyvenimo prasmė? Kaip mes suvokiame šią sąvoką? A. Maceina siūlo tokį prasmės apibūdinimą: „Prasmė yra tai, kas sudaro buvimo vertingumą, kas jį išvaduoja iš grynojo buvimo pavidalų, kas jį padaro grynai žmogišką [...]" (Maceina, 1990, 548 p.). Kitaip tariant, prasmės esmę nusako būties veikla (arba veikli būtis).

Kita vertus, labai teisingai pastebima, jog itin svarbu atskirti prasmingus tikslus, siekius nuo prasmės išgyvenimo jausmo: „Reikia atskirti motyvuotus veiksmus, nukreiptus į tikslą, kurie mums atrodo prasmingi (pvz., studijuoti universitete, kad įgytum specialybę), nuo prasmės jausmo, kuris nepriklauso nuo racionaliai projektuojamo tikslo ateityje. Tai atsispindi ir mūsų kalbėsenoje, kai sakome „jaučiu beprasmybę" arba „jaučiu tuštumą" " (Kiauka, 2012, 56 p.). Taigi mums iškyla uždavinys išsiaiškinti, ar (ir kada) mes kalbame apie prasmingus tikslus, ar apie prasmės išgyvenimą/jautimą.

Kas yra laikas, kuriame žmogus atranda savo (laikinąsias) prasmes? Apie kokį laiką - objektyvųjį matuojamą ar subjektyvųjį išgyvenamą - mes kalbame, kai sprendžiame prasmės įžvalgas žmogaus būtyje? Koks laikas yra prasmingas? Ir kodėl kartais (ar/ir kai kuriems) laikas bėga be prasmės? Kodėl kai kurie didieji mąstytojai visiškai nevertina laiko. Štai, pavyzdžiui, Aurelijus Augustinas užrašė: „Jie bando suprasti tai, kas amžina, bet jų širdis ligi šiol skraido tai praeityje, tai ateityje, ir ligi šiol ji yra tuščia. Kas sulaikys ją ir įtvirtins vietoje, kad sustotų ir pagautų atspindį niekada nejudančios amžinybės, kad palygintų ją su nuolat judančiu laiku ir pamatytų, jog tai yra nepalyginami dalykai?" (Augustinas, 2004, 273 p.).

Kas yra amžinybė, kurioje religingas žmogus regi, atranda savo amžiną prasmę? Turbūt dar niekam nepavyko suformuluoti vienareikšmio laiko apibūdinimo, tad juo labiau apie amžinybę visų pirma mąstysime ne kaip apie be galo ištęstą laiką: „Tačiau amžinybė nėra, kaip paprastai klaidingai suprantama, neapibrėžtai ištęstas laikas" (Fromas, 1996, 177 p.).

Kokios prasmės atrandamos laike?

Žemiškasis žmogus visą savo buvimą aptinka esant laike. Išskyrus antlaikius (t. y. laikui nepavaldžius) mąstymo, kūrybinių ar mistinių vizijų išgyvenimus, visa kita žmogaus veikla „panardinta laike", jame išdėstyta, jam nepalenkiamai pajungta. Kad ir kaip šio laikmečio žmogus stengiasi pažaboti ir nugalėti laiką, kuris „pergyvenamas kaip kažkas mums labai svetimas, su kuo mes negalime apsiprasti ir susitaikyti" (Maceina, 1990, 533 p.), pastarasis vis tiek lieka „laisvas", „savarankiškas" ir galiausiai nesugaunamas, ir, kaip sakė filosofas V. Sezemanas, žmogus puoselėja viltį „išsivaduosiąs nuo laiko prakeikimo" (Sezemanas, 1997, 570 p.).

Biblijos tekstai išties sudaro galimybę žmogaus būčiai uždėtą laiko „jungą" laikyti prakeikimu. Štai, pavyzdžiui, jeigu pirmoji sukūrimo istorija (Pr 1, 1-2. 4) tarsi labai švelniai, nors ir perdėm iškilmingai, pakužda, jog nei mirties, nei jokio irimo sukurtame pasaulyje nebuvo (minėtame tekste įžvelgtina, kad žmogui ir visiems gyviems padarams maistui Dievas skyrė tik žaliuojančius augalus, jų sėklas ir vaisius; visoje Dievo kūrinijoje viskas buvo tik „labai gerai"), tai jau antroji (Pr 2, 4-3. 24) daug aiškiau byloja apie buvusią galimybę žmogui gyventi amžinai: Tuomet Viešpats Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų, ir negyventų amžinai!" Todėl Viešpats Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas. Išvaręs žmogų, Jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti (Pr 3, 22-24). Šiame bibliniame pasakojime gyvybės medžio vaisiai vaizduojami kaip amžinojo gyvenimo šaltinis.

Kiek tolėliau pasakojimas atskleidžia, kaip Dievas nubrėžė žmogiškosios egzistencijos (gyvenimo) ribas: Tuomet Viešpats tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų" (Pr 6, 3). Taip ryškėja, kad žmogus, anot Pradžios knygos tekstų, Dievo perkeliamas iš galimai (laike) neriboto savo buvimo į tam tikrą trukmę laiko erdvėse. Tačiau laiko apribotas ne tik žmogus, bet ir visa žemė: O žmogui jis tarė: „[...]tebūna už tai prakeikta žemė [...]" (Pr 3, 17). Prakeikimas biblinėje kalboje vienareikšmiškai reiškia „daikto" ar dalyko pasmerkimą sunaikinimui. Taigi, peršasi prielaida, jog prakeikdamas žemę Dievas nurodo, jog ši bus sunaikinta. Tokiu būdu visą ją ir tai, kas joje yra, Jis apriboja laiku (t. y. gyvuos iki sunaikinimo) arba tiksliau - „pasmerkia" laikinumui. Pastebėkime, jog ši įžvalga atitinka biblinį kontekstą, kuriame teigiama, jog visa, kas tik yra atsiradę, atsirado iš Dievo žodžio, vadinasi, ir laikas atsirado tik Dievui savuoju žodžiu apibrėžus savo kūrinių egzistavimo trukmę. Be to, panašu, jog taip šiuose tekstuose atsiskleidžia žmogui nepavaldus (objektyvus) gamtinis laikas, o taip pat žmogaus išgyvenamas jo paties, jam skirtas, jo ir jame „bėgantis" laikas, tam tikru būdu derantis ir siejamas su pirmuoju (objektyviu).

Kaip dabar prasmės plotmėje galėtume apibrėžti, kas vyksta su žmogumi, aptinkančiu/suvokiančiu save laike? Visų pirma, kaip pastebėjome, žmogus, nesivadovaujantis Dievo teikiamos perspektyvos (gyventi amžinai) galimybėmis, „atsitrenkia" į savo gyvenimo visumos beprasmybę ir atranda/įžvelgia prasmes tik tame, ką jis gali daryti dabar, t. y. jis apsibrėžia prasmes, aiškiausiai suvokdamas, jog visa, ką tik jis imtųsi veikti, yra „pasmerkta" vykti laiko rėmuose. Tai reiškia, kad nusistatydamas, apibrėždamas prasmes žmogus neišvengiamai atsižvelgia, jog viskas turės turėti pradžią, tam tikrą dabartį ir („nueiti" į) praeitį. Kitaip tariant, žmogus net nedrįsta ko nors planuoti (ir tokiu būdu įžvelgti prasmę) amžių amžiams, mat žino, kad tai laikina, nes „visagalis" laikas tai sunaikins. Pavyzdžiui, nėra jokios prasmės, kad krepšinio rungtynės tęstųsi amžinai, mat tai prieštarautų pradinei rungtynių idėjai/prasmei - išsiaiškinti nugalėtoją, o tam rungtynės anksčiau ar vėliau turi pasibaigti. Šiuo pavyzdžiu tenorėta paryškinti, jog prasmes bet kokiai savo veiklai savo laikiname buvime žmogus nusistato/apibrėžia tik (ir tik) atsižvelgdamas į neatšaukiamą ir nepakeičiamą laiko veikimą bei įtaką.

Dabar, atrodo, tinkamiausias metas atkreipti dėmesį į vieną ankstesnį pastebėjimą - mes atkreipėme dėmesį, jog tikslinga atskirti motyvuotus, į tikslą nukreiptus veiksmus/tikslus, nuo prasmės jausmo. Pastarasis juk tik atskirais atvejais „prakalbina" žmogų jo būtyje: „[...] mūsų gyvenimo laikas, kurio subjektais visgi įsivaizduojame esantys, iš esmės mums nepriklauso, nes būtent per prasmę, kurią jis valdo - kartais nelauktai ja nušviesdamas žmogaus būtį, o kartais perbraukdamas visas ateities projekcijas, jis parodo savo galią ir autonomiją" (Kiauka, 2012, 56 p.). Čia ryškėja vienas labai įdomus paradoksas - laike egzistuojančiam žmogui atrodo vertinga, o kartu ir prasminga tai, kas yra laikina (ir tai natūralu, nes, tarkim, be Biblijos Dievo, daugiau jis nieko amžino nežino ir nepažįsta), nors jis visomis išgalėmis kovoja su laiką atspindinčiu visa ko kitimu. Kaip tai galima paaiškinti?

„Iš tikrųjų: kol mes paprastai, naiviai, per dienų dienas gyvenam savo gyvenimą, kol mes grimzte nugrimzdę į jo darbą, reikalų ir rūpesčių periodišką kaitaliojimąsi, mes nepastebime paties laiko; jis mūsų juntamas ir patiriamas tik potencialiai - pačiame gyvatos procese" (Sezemanas, 1997, 571 p.). Taigi laikas, jo poveikis yra tarsi sąmoningai ar nesąmoningai ignoruojamas arba, kitaip tariant, „negalėdami jo panaikinti savo būtyje, mes norime jį pamiršti bent savo „sąmonėje" " (Maceina, 1990, 533 p.).

Apibendrinkime tai, kas ką tik bandyta įžvelgti. Žmogus, negalėdamas įveikti, nugalėti laiko, jį tam tikra prasme ignoruoja ir teigia (pats sau ir kitiems), jog prasmingi yra laikini, praeinantys, išnykstantys dalykai (jis pats ir visi jo darbai). Tačiau, kalbant atvirai, šitokia „veidmainystė" išduoda žmogaus pastangas apgauti patį save.

Atrodo, jog būtent šitą saviapgaulę kartkartėmis bando „demaskuoti" kiekvieną žmogų aplankantis beprasmybės/tuštybės jausmas, kuris neaplenkia net ir labiausiai bei „prasmingiausiai" užsiėmusio žmogaus. Tai pamatyti mums padeda, kad ir šie keli pavyzdžiai: trumpai aptartas Biblijoje Saliamono apsvarstytas gyvenimo fenomenas, cituotos T. Nagel mintys arba itin sparčiai augantis antidepresantų ir narkotinių medžiagų vartojimas aukščiausią pragyvenimo lygį turinčiose Vakarų valstybėse bei (dėl prasmės nebematymo, kam gyventi) augantis savižudybių skaičius (Pluzek, 1996, 124-126, 200-201 p.).

Taigi peršasi mintis, jog laike egzistuojantis žmogus sau nusistato, įžvelgia ir įvardija ne prasmes, bet, greičiau, tam tikrose atskirose savo laikinos būties atkarpose savo buvimui prasmingus, racionalius tikslus. Jog visa tai nėra prasminga, „išduoda" visas laikinai įžvelgtas prasmes nubraukiantis neprašytai aplankantis beprasmybės jausmas.

Kitaip tariant, žmogus, suvokęs save kaip laikiną būtybę, „susitaikęs" su šiuo faktu, pasitenkina racionaliais savo gyvenimo tikslais. Tačiau, išgyvendamas/suvokęs save kaip būtį, negali susitaikyti su savo praeinamumu/laikinumu ir laikinas savo veikmes (pa)mato kaip beprasmes.

Kokios prasmės įžvelgtinos amžinybėje?

Jau gilioje senovėje žmogus, apčiuopdamas savo būtį, jautė, jog tik amžinybė gali jį „pasotinti" arba, tiksliau, išgelbėti. Taip, tarsi apčiuopdamas amžinybės įspaudą savyje, Ekleziasto knygos autorius užrašė: Jis (Dievas) įdėjo amžinybę žmogui į širdį [...] (Ekl 3, 11). Anot šios ištarmės, žmoguje yra kažkas, kas visiškai priešinga laikui - amžinybė. Panašia linkme, tik vietoj amžinybės vartodamas žodį begalybė, mąsto E. Lėvinas: „Begalybė [...] įdėta mumyse dar iki bet kokio laiko [...]. Begalybės „idėja", jos pėdsakas sąmonėje aptinkamas be patyrimo: tai esatimi niekada nebuvusi ir į ją nesugrąžinama praeitis" (Lėvinas, 2001, 18 p.). Gal tai yra pradinio Dievo sumanymo žmogui - kad žmogus būtų kaip Dievas ir būtų į Jį panašus ir savo būtimi, t. y. amžinas, - pėdsakas? Galbūt būtent ši vidinė realija lemia, kad žmogus taip sunkiai suvokia bei taikstosi su savo laikinumu ir baigtimi?

Tai, kad žmogus apskritai (nu)jaučia amžinybę, mąsto apie ją, anot E. Lėvino, iš tiesų gali byloti apie jo esmišką ryšį su amžinybe: „Su objektais susiję sąmonės modusai esmiškai priklauso nuo objektų esmės" (Lėvinas, 1994, 23 p.). Vadinasi, žmogus gali (nu)jausti amžinybę, mąstyti apie ją, nes ji esmiškai yra jame - kaip koks įspaudas, pėdsakas, jį esmiškai su savimi (su)siedama.

Ką galėtų reikšti žodis „esmiškai"? Turėtume pabandyti apibrėžti, kokia yra amžinybės esmė. Vienas iš jos aspektų - būtis ne laike. Vadinasi, esmiškai su amžinybe susietas žmogus - ne laike savo būtį aptinkantis žmogus. Kitaip tariant, aiškėja, jog kai beprasmybės jausmas „prakalbina" žmogų, tai prakalbina jį „paspausdamas" būtent tą vietą žmoguje, kurioje yra minėtasis amžinybės „pėdsakas/jutiklis", tarsi norėdamas kartkartėmis priminti, jog žmogus pernelyg „susitaikė" su laiku ar, greičiau, užsimiršo laike.

Tačiau iškyla klausimas: ar galima apie amžinybę kalbėti kaip apie atskirą subjektą? Kitaip tariant, ar amžinybė yra tarsi kokia sąmoninga būtybė ar objektas, kuris pats kada „sugalvojęs" prisiliečia prie žmogaus? Buvo pastebėta, jog laikas „egzistuoja" labai keistai: jo, kaip tokio, tarsi ir nėra (nes jis neturi jokios trukmės), tačiau viskas vyksta jame. Panašiai ir erdvė neužima jokios vietos, tačiau visi objektai telpa joje (Kardelis, 2012, 19 p.). Tad ar galėtume sakyti, kad amžinybė egzistuoja?

Jeigu laikytumės minties, jog raiškiausia laiko „išorinė" išraiška yra visa ko nesiliaujantis kismas, vedantis suirimo link (nors, be abejo, tam tikram laikotarpiui „leidžiantis" ir numatyti, sukurti bei būti), tai, mąstytina, kad amžinybė, neturėdama svarbiausių laiko atributų, visa ką „išlaiko" nekintantį, t. y. neblogstantį, neyrantį ir nesibaigiantį. Atrodo, būtent taip apie naują būsimąjį - amžinąjį - pasaulį kalba Biblija: Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę [...], nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo. Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš visa darau nauja! " (Apr 21, 1-5).

Taigi šiame etape galėtume apibrėžti, jog amžinybė visų pirma yra tarsi antlaikė (laikui nepavaldi) erdvė, kurioje viskas egzistuoja be kitimo (kalbame apie kismą, kuris sueikvoja, nualina, išbaigia ir galiausiai sunaikina), tai tarsi kokia išorinė amžinybės esmės išraiška. Tačiau vis dar lieka neatsakytas klausimas, kaip amžinybė gali „gyvai" kontaktuoti su žmogumi, jį tarytum „(pa)žadindama", prakalbindama laike? Kas ta amžinybė?

Minėjome, jog visoje žmogaus egzistencijos plotmėje, jo pažinioje tikrovėje tėra viena amžina realija - Biblijoje pristatomas Dievas. Jau anksčiau pastebėjome, kaip primygtinai Biblijos Dievas prisistato kaip nuolat esantis, t. y. amžinas. Dar daugiau, tenykščiai tekstai amžinybę „atvirai" susieja su Dievu: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3). Tai galėtų reikšti, kad, norint pažinti amžinybę, reikia pažinti amžiną (amžinybe disponuojantį) Dievą, panašiai kaip, norėdami pažinti laiką, esame tarsi verčiami pažinti, įsižiūrėti į laikinas būtybes (ar reiškinius). Tad čia jau reikia tarti, jog mūsų minima amžinybė ir Biblijoje pristatomas Dievas yra viena, tapatu.

Bet šis pažinimas yra galimas dėl priešingo proceso: tai amžinybė (t. y. Dievas) „įsiveržia" į žmogaus pasaulį per apreikštą žodį, kad taptų galima pažinti. Ar neįžvelgtina galimybė, jog tas retkarčiais žmogų sukrečiantis beprasmybės, tuštumos jausmas yra amžinybės, kaip realijos, prisilietimas prie laikan nugrimzdusios žmogaus širdies (jo vidinio pasaulio); palietimas tos mūsų sąmonės vietos, kuri „pritaikyta" kaip tik (ir tik) amžinybei (patirti)? Apie panašią galimybę svarsto C. G. Jungas, kuris „savo laiškuose aiškina, kad kiekvienas žmogus turi tokį Dievo archetipą, kurį reikėtų suprasti taip, tarsi žmogaus sieloje būtų įrėžtas koks ženklas (typos), leidžiantis pajusti Dievą, bet neduodantis pagrindo Jį kaip nors charakterizuoti ar priskirti Jam kokius nors bruožus" (Pluzek, 1996, 54 p.). Norisi paklausti: ar iš amžinybės (iš Dievo) žmogų pasiekiantis apreiškimo žodis nėra skirtas kaip tik šiai „prakalbintai" mūsų esybės daliai, kad „pažadintas" iš laiko „kerų", atpažinęs ar suvokęs save kaip galimai amžiną būtybę, gebėtų atsiverti dovanai - amžinajam gyvenimui? Anot viso Šventųjų Raštų konteksto, žmogus buvo pašauktas būti ir dabar per Jėzaus Kristaus Evangeliją yra Dievo šaukiamas (būti) amžinybėn. Galbūt būtent dėl šios priežasties - kad žmogus sukurtas amžinybei ir turi savyje jos įspaudą - žmogui niekaip negali būti prasmingi nykstantys, praeinantys dalykai? Logiška daryti išvadą, jog žmogui gali būti prasmingi tik tie ir tokie dalykai, kurie yra amžini, t. y. nekintantys.

Kaip galėtume aiškiau pavaizduoti amžinybę? Bus, kaip rašoma Biblijoje, (sukurtas) naujas pasaulis, tačiau jame nebus jokio kismo (tik prisiminkime, pvz., jog mirusieji bus prikelti negendantys (1 Kor 15, 52). Vadinasi, be pabaigos bus tik (ir tik) labai gerai (Pr 1, 31) tiek žemėje, kaip žmogaus aplinkoje, tiek pačiame žmoguje. Numanytina, jog tai bus sukurta antlaikybėje (panašiai apie dabartinio pasaulio sukūrimą antlaikybėje apmąsto Maceina (1990, 211-269 p.)). O ir kam čia būtų reikalingas laikas, kuris „fiksuoja" gamtoje ir žmoguje vykstančius kismus, kurių dabar nėra? Tokiu būdu amžinybė „sukuria" tikrai prasmingus objektus. Amžinybėje prasmė nekinta, priešingai nei laike (čia visos „prasmės" įžvelgiamos, siekiamos, pasiekiamos, praeina ir išnyksta, pasikeičia ar pakeičiamos kitomis).

Nesikeičianti būtis, nesikeičiantis buvimas ir nesikeičianti būtybė yra amžinybės teikiamos prasmės esmė. O kadangi, matėme, pats Dievas (tam tikru būdu) ir yra pati amžinybė, tai pats Dievas yra žmogaus prasmė: „Dievas yra tai, ką mes laikome galutiniu rūpesčiu, ir žmogui reprezentuoja galutinę prasmę" (Jacopozi, 1997, 83 p.). Amžinybėje, t. y. Dieve, žmogus yra nekintamai prasmingas. Būti prasmingam, pagal Šventuosius Raštus, reikštų būti niekad nekintančiame antlaikiame Dievo gerume.

Bus daugiau