.jpg)
Pastaraisiais metais tenka dalyvauti daugybėje iškilmių. Antai vienas sūnus baigė vaikų darželį ir pradėjo eiti į mokyklą, o kitas sūnus mokyklą baigė. O kur dar įvairios šventės ir paminėjimai, kurių metu įdomu išgirsti, ko žmonės linki. Dažniausiai vieni kitiems linkime sveikatos, laimės ir sėkmės. O štai Šventasis Raštas kviečia siekti išminties. Pažvelkime, ko galėtume pasimokyti, paklausę šių patarimų.
Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus, jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo, jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą. Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas. Jis laiko sveiką išmintį teisiesiems, Jis yra skydas doru keliu einantiems. Jis saugo teisingumo takus ir sergi šventųjų kelius. Tada tu suprasi teisumą, teisingumą ir bešališkumą bei kiekvieną gerą taką, kai išmintis įeis į tavo širdį ir pažinimas bus malonus tavo sielai. Dėmesingumas sergės tave ir supratimas saugos tave, kad išgelbėtų nuo pikto kelio, nuo melą kalbančių žmonių, kurie palieka doros kelią, kad vaikščiotų tamsos keliais, kurie džiaugiasi, darydami pikta, ir gėrisi nedorėlių iškrypimu, kurių keliai kreivi ir kurie klaidžioja savo takais; kad išgelbėtų tave nuo svetimos moters, meilikaujančios savo žodžiais, kuri palieka savo jaunystės vadovą ir užmiršta savo Dievo sandorą. Jos namai veda į mirtį, jos takai – pas mirusiuosius. Visi, kurie įeina pas ją, nebegrįžta ir neberanda gyvenimo tako. Kad tu vaikščiotum geru keliu ir laikytumeisi teisiųjų tako. Nes teisieji gyvens krašte ir nekaltieji pasiliks jame. Bet nedorėliai bus pašalinti iš krašto, nusikaltėliai išrauti iš jo (Patarlių 2, 1–22).
Asmeninis kreipimasis
Pirmiausiai į akis krinta familiarus kreipinys į skaitytoją „mano sūnau“. Taip kreipiamasi šioje knygoje apie 22 kartus. Knygos autorius siekė sukurti artimą ryšį su skaitytoju. Tai tarsi tėvo ir sūnaus asmeninis pokalbis, betarpiškas bendravimas, kai aptariami svarbūs klausimai ir perteikiamos intymios gyvenimo pamokos.
Pirmoje Patarlių knygos dalyje yra dešimt tėvo prakalbų, kuriomis skaitytojas kviečiamas ir įtikinamas pasirinkti išminties kelią, vengti kvailybės bei pražūties kelio. O Patarlių knygos pabaigoje išmintis suasmeninama ir pradeda kalbėti kaip prakilni, tobulą gyvenimą gyvenanti moteris, kuri savo elgesiu ir pavyzdžiu skatina rinktis išmintį ir teisingai gyventi.
Tai viena iš Biblijos užuominų, kad Dievas apima vyriškumo bei moteriškumo pradus. Dievas yra daug daugiau nei tik vyras ar tik moteris, ar net jie abu. Jo charakteris apima tėvo savybes – išmintį, autoritetą, tikslingumą, griežtumą, aprūpinančią globą ir apsaugą. Lygiai taip pat ir motinystę – švelnią globą, jautrumą, rūpestį, gyvenimišką ir praktišką išmintį bei sumanumą.
Pateiksiu keletą pavyzdžių, kurie, manau, padės geriau suvokti, kaip Patarlių knygos autorius siekia kalbėtis su savo skaitytoju. J. R. R. Tolkieno trilogijos „Žiedų valdovas“ herojus senasis burtininkas Gendalfas panašus į Patarlių knygos išminčių. Kalbėdamas asmeniškai jis pamoko hobitą Frodą Beginsą, kad ginklas neramiame pasaulyje yra svarbus, tačiau turi tarnauti ne gyvybei atimti, bet ją apsaugoti, todėl nereikėtų skubėti jo naudoti prieš keistą būtybę Golumą.
K. S. Luiso „Narnijos kronikų“ herojus liūtas Aslanas taip pat įkūnija nežemiškąją išmintį bei taurumą. Kiekvienoje iš septynių knygų liūtas kalbasi su istorijos veikėjais ir kantriai moko išminties – kaip ją atrasti savo likimo vingiuose, kaip priimti drąsius ir teisingus sprendimus, kuriuos priimti ne taip lengva.
Tai galime matyti ir jauno, talentingo bei ambicingo lenktynininko Žaibo Makvyno, šiuolaikinio animacinių filmų herojaus, gyvenime. Iš pradžių jis niekino seno „kledaro“ Hadsono Horneto patarimus, bet vėliau supratęs, kad Hadsonas yra legendinis lenktynininkas, visomis išgalėmis stengėsi tapti Horneto mokiniu.
Mums gyvybiškai reikia išminties, pamokymų bei patarimų, tačiau dėl savo puikybės ir pražūtingo paviršutiniškumo dažnai mes juos paniekiname ir atmetame. Vis dėlto jei randame žmogų, kuriuo pasitikime, kuris tampa mūsų herojumi, tuomet atveriame savo širdį ir gyvenimą jo žodžiams.
Prieš kelerius metus sekuliarus psichologas J. B. Petersonas neįtikėtinai greitai sulaukė milžiniško Vakarų žiniasklaidos dėmesio – Youtube įkeltos jo ilgos paskaitos buvo peržiūrėtos milijonus kartų. Auditorijose susigrūsdavo tūkstančiai jaunų žmonių, kurie kantriai klausydavo jo ilgo intelektualaus kalbėjimo. Į žurnalistų klausimus, kodėl jis toks populiarus tarp jaunų žmonių, psichologas atsakydavo: „Todėl, kad man rūpi tų jaunų žmonių gyvenimai. Jie tai žino ir jaučia, todėl tiki tuo, ką sakau.“
Būtent toks ir yra Patarlių knygos autoriaus tikslas – užmegzti kontaktą, sukurti ryšį su skaitytoju. Dangiškasis knygos Įkvėpėjas yra patikimas. Žvelgdami, kaip nuostabiai Dievas viską sukūrė, mes galime Juo pasitikėti. Dar labiau Juo pasitikėti galime suvokę, kad Jo Sūnus Jėzus Kristus išpirko mus iš nuodėmės, mirdamas ant kryžiaus. Jis viską padarė, kad mes gyventume ir turėtume ryšį su Dievu, todėl ir kreipiasi į mus žodžiais „mano sūnau“!
Biblija nuo pradžios iki galo mums liudija, kad galime užmegzti ryšį su Dievu, ir tai yra didžiausias mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė. Viskas jau yra atlikta, kad tai taptų mūsų gyvenimo realybe.
Išminties sąlygos
Niekas gyvenime nevyksta savaime ar automatiškai. Norint pasiekti kokių nors tikslų, visuomet reikalingos žmogaus pastangos. Pavyzdžiui, jei norime, kad mūsų namai būtų tvarkingi, reikės skirti laiko ir jėgų jiems sutvarkyti. Jei banko sąskaitoje norime turėti pinigų, reikės lieti prakaitą ir tų pinigų užsidirbti. Taip yra ir su išmintimi. Patarlėse kalbama apie sąlygas, kurias reikia išpildyti, jei norime tapti išmintingi: Jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus, jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių... (Patarlių 2, 1–4).
Išmintis moko, kad esame pašaukti aktyviai dalyvauti gyvenime, nebūti tik pasyvūs stebėtojai, kurie stebi savo gyvenimą iš šalies ir tikisi, kad išmintimi bus apdovanoti ne už pasiekimus. Pavyzdžiui, futbolą laimi ta komanda, kuri nesikliauja vien tik turimais talentais, bet žaidimui atiduoda šimtą procentų savo jėgų ir pastangų bei agresyviai kovoja kiekviename aikštės lopinėlyje. Pergalę išplėšia komanda, kuri kaunasi iki galo tiek gynyboje, tiek ir puolime. Tik tokia kovinga, savęs netausojanti komanda gali tikėtis pergalės.
Patarlių knyga įtikina mus, kad išmintį pasieksime tik tuomet, jei būsime nusiteikę kaip minėta pergalinga futbolo komanda: trokšime jos, vertinsime ją, atidžiai ir aktyviai klausysime, apmąstysime tai, ką išgirdome, branginsime, įsiminsime ir sieksime gyventi taip, kaip moko išmintis.
Rezultatai
Patarlių knygos autorius užtikrina: jei mes klausysime išminties, sulauksime jos vaisių savo gyvenime. Kokie tie vaisiai?
Visų pirma – tai Dievo baimė. Šis biblinis posakis yra sunkiai įkandamas mūsų kultūros žmonėms. Dažnai jie, kartu ir krikščionys, Dievo baimę suvokia kaip panišką Dievo baimę. Manoma, kad bijoti Dievo yra panašu kaip bijoti galingo, jėgą turinčio ir nenuspėjamo charakterio žmogaus. Todėl dažnai į Dievo baimę suprojektuojame savo skausmingas ar net traumines patirtis. Pavyzdžiui, alkoholikų tėvų vaikas bijodavo savo girtaujančių tėvų, nes nežinodavo, kas jo laukia tėvams grįžus namo. Toks žmogus panašiai mąsto ir apie Dievą, ypač kai kalbama apie Dievo baimę. Tačiau tai iš esmės prieštarauja Biblijos mokymui.
Dievo baimė kyla iš suvokimo, kad Dievas viską sukūrė, Jis yra visa ko priežastis ir palaikytojas, Jis viskam teikia gyvybę ir ją palaiko. Tai Dievo buvimo suvokimas ir su tuo susijusi pagarba Jam bei noras suprasti Jo mintis ir valią bei Jam paklusti. Tai ne paniška baimė, bet veikiau nuostaba ir nuolankus suvokimas, kad Dievas, o ne aš, yra tikrasis mano gyvenimo ir viso pasaulio Valdovas.
Antra – Dievo pažinimas. Dievą pažįstame, kai įsiklausome į Jo žodžius. Tai nėra tik istorijų apie Dievą išmanymas ar tik Jo įsakymų, informacijos ar teologijos žinojimas. Biblija kalba, kad Dievą galime pažinti kaip asmenį, kaip savo geriausią draugą, ir puoselėti su Juo bendrystę.
Atsimenu, kaip vaikystėje mano geriausias draugas, su kuriuo kartu augau, išvyko mokytis į kitą miestą. Jis grįždavo retai, tik per atostogas. Mes buvome labai artimi, todėl aš jaudinausi, ar jam sugrįžus mes dar „pažinsime“ vienas kitą, ar mus dar sies ta artima, kartais nebyli, tik bendro buvimo susieta draugystė? Biblija drąsina mus be perstojo ugdytis įprotį klausytis Dievo žodžio, kad niekas, jokios „atostogos“, neatskirtų mūsų nuo Jo. Ilgainiui, gyvendami su Dievu, mes ne tik sužinome daug istorijų apie Jį, bet pradedame pažinti ir Jį patį.
Trečia – išmintis. Šiandieninė mūsų kultūra išmintį supranta kiek kitaip nei Šventasis Raštas. Dažnai išmintis suvokiama kaip ekspertinis, enciklopedinis žinojimas, plati erudicija, apsiskaitymas, moksliniai laipsniai. Tačiau Biblija moko, kad išmintis yra gebėjimas Dievo pažinimą pritaikyti kasdienėse gyvenimo situacijose.
Nepaprastai svarbu, kaip mes gyvename: kaip renkamės profesiją ar sutuoktinį, kaip atliekame savo darbus ir socialines pareigas, sprendžiame konfliktus, priimame sprendimus, ugdome vaikus ir juos vedame pas Dievą, kaip patys Jam tarnaujame, kaip liudijame Gerąją Naujieną šiam pasauliui ir t. t. Patarlių knygos autorius teigia, kad jei būsime dėmesingi Dievo žodžio išminčiai, galiausiai mes patys tapsime išmintingi kasdieniame gyvenime.
Ketvirta – Dievo apsauga. Kas gi mūsų gyvenime yra svarbu? Ko turime siekti ir ko labiausiai saugotis? Skirtingų pasaulėžiūrų ir vertybių žmonės turi kitokius atsakymus į visuomenę jaudinančius klausimus nuo pandemijos suvaldymo iki kovos su klimato atšilimu. Išties visa tai mums yra svarbu ir turėtume išmintingai elgtis tiek vienas su kitu, tiek ir su žeme, kurią Viešpats mums patikėjo. Tačiau Dievo žodis atskleidžia prioritetų hierarchiją – vieni yra svarbesni už kitus. Biblija mus nuosekliai moko ir klausia: kas bus, jei laimėsi daugiau gyvenimo metų, bet nugyvensi juos tuščiai? Kas bus, jei laimėsi visą pasaulį, bet pakenksi savo sielai? Todėl Dievas kviečia pirmiausia spręsti prioritetines problemas, o paskui visas kitas.
Patarlių knyga moko, kad jei pasirinksime klausytis Viešpaties žodžio, Jo išmintis padės mums vengti ir saugotis netinkamo gyvenimo būdo – pražūties kelio. O tai vienas svarbiausių mūsų gyvenimo tikslų. Dievo išmintis saugo žmones nuo melagingų kalbų, nedorybės ir tamsos darbų, piktadarystės bei moralinio ir seksualinio palaidumo.
Dėmesio!
Skaitydami Patarlių knygą visgi turime būti protingi. Ši knyga nėra Dievo įsakymai, pažadai ar pranašystės. Jei elgsimės taip, kaip ji moko, nebūtinai mūsų gyvenime viskas paraidžiui išsipildys. Patarlių knyga yra išminties perlų vėrinys. Tai posakių ir įžvalgų rinkinys, padedantis apmąstyti gyvenimo reiškinius, juos vertinti ir elgtis išmintingai.
Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių (Ps 119, 98–100).
Gyvenimas nėra paprastas kaip matematinis sprendimas 2+2=4. Viskas yra kur kas sudėtingiau. Apie tai kalbama kitose Biblijos išminties knygose – Jobo ir Ekleziasto. Jos primena, kad gyvenime būna išimčių iš taisyklių, o gyvenimo sprendiniai būna tokie sudėtingi, jog kartais atsakymo reikia laukti ilgai, kantriai ir pasitikint Dievu.
Vis dėlto, nepriklausomai nuo to, regime ar neregime išminties vaisių savo gyvenime, nors pasiliekame su Dievu ir Jo žodžiais, esame drąsinami pasilikti tiesos ir doros kelyje. Būkime kantrūs ir ištvermingi. Dievo siekimas yra kasdienis procesas, kasdienis apsisprendimas, kasdienis veiksmas ir kasdienis ieškojimas. Tam reikia laiko.
Ir net jei šiame gyvenime mes vis dar darysime klaidų ar nesulauksime pripažinimo, išmintingiausia, ką galime padaryti, tai pasilikti Dievo žodyje bei savo gyvenime siekti Jo valios. O kai kitą kartą jums bus suteikta galimybė pasakyti kalbą ar sveikinimo žodį kokiose nors iškilmėse, išdrįskite sau ir kitiems mesti iššūkį ir palinkėti visomis išgalėmis siekti išminties.
