Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė – yra krikščioniškojo tikėjimo šerdis ir didžiausias džiaugsmas. Apaštalas Paulius aiškiai sako: Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas (1 Kor 15, 14). Tačiau Kristus prisikėlė! Būtent ši tikrovė tapo pamatine tiesa, kuri įkvėpė pirmuosius krikščionis drąsiai liudyti Evangeliją net persekiojimų, kančios ir mirties akivaizdoje. Prisikėlimas nebuvo tik teologinė tiesa, tai buvo gyvenimą keičianti patirtis, silpnumą perkeitusi į drąsą, baimę – į viltį, o abejonę – į ištikimybę.
Artėjančios Velykų šventės šviesoje verta pažvelgti į Naujajame Testamente ne kartą minimą jauną amžiumi krikščionį Timotiejų – apaštalo Pauliaus bendradarbį, mokinį ir dvasinį sūnų. Nors jis nėra toks ryškus veikėjas kaip Petras, Jonas ar pats Paulius, tačiau jo gyvenimas ir tarnystė atskleidžia, ką reiškia būti ištikimam Dievui, Bažnyčiai ir dvasiniam vadovui. Timotiejaus ištikimybė yra gyvas Kristaus prisikėlimo vaisius – tylus, nuolankus, bet tvirtas tikėjimo liudijimas.
Tikėjimo pamatai šeimoje
Timotiejaus tikėjimo šaknys glūdi šeimoje. Antrojo laiško Timotiejui pradžioje Paulius rašo: Aš vis prisimenu tavo neveidmainišką tikėjimą, kuris pirma gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu įsitikinęs, gyvena ir tavyje (2 Tim 1, 5). Ši eilutė atskleidžia ne tik Timotiejaus asmeninį tikėjimą, bet ir tęstinumą šeimoje – nuoširdus tikėjimas, matomas kasdieniame gyvenime, močiutės buvo perduotas motinai, o motinos sūnui. Tai primena, kad Prisikėlimo žinia pirmiausia atsiskleidžia šeimos gyvenime. Būtent šeimoje ji perduodama jautriausiai – per maldą, Šventojo Rašto skaitymą, elgesio bei darbų pavyzdį ir kasdienę ištikimybę. Timotiejus augo aplinkoje, kur Dievo žodis buvo gerbiamas ir branginamas. Tai liudija ir apaštalas Paulius: Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą Kristumi Jėzumi (2 Tim 3, 15).
Velykų šviesoje tai tampa kvietimu kiekvienai krikščioniškai šeimai, kiekvienam tėvui ir motinai – savo ištikima meile Kristui būti tikėjimo lopšiu. Kaip anuomet Timotiejaus tikėjimas buvo ugdomas nuo mažens, taip šiandien mes Prisikėlimo žinią savo gyvenimo pavyzdžiu galime perduoti savo vaikams.
Pašaukimas bendradarbiauti su Pauliumi
Apaštalų darbuose skaitome, kad Timotiejus buvo kilęs iš Listros, atokaus miesto Romos provincijoje (dabartinėje Turkijoje), ir kad apie jį gerai atsiliepė Listros ir Ikonijaus broliai (Apd 16, 1–2, LBD vert.). Tai rodo, jog jau ankstyvoje jaunystėje Timotiejus pasižymėjo brandžiu charakteriu ir tikėjimu.
Paulius, matydamas Timotiejaus nuoširdumą bei pašaukimą tarnystei, pasiėmė jį į misijų keliones (Apd 16, 3). Timotiejus tapo artimu Pauliaus bendražygiu: lydėjo apaštalą kelionėse, padėjo steigti ir stiprinti bendruomenes, buvo siunčiamas spręsti sudėtingas tikinčiųjų situacijas, jiems padėti, stiprinti jų tikėjimą bei guosti (1 Tes 3, 1–8).
Filipų miesto tikintiesiems Paulius rašo: Mat aš neturiu nė vieno kito tokio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. O apie jo [Timotiejaus] ištikimybę jūs žinote, nes skelbiant Evangeliją jis tarnavo su manimi kaip sūnus su tėvu (Fil 2, 20–22). Šie žodžiai atskleidžia ypatingą pasitikėjimą ir meilę, kurią Paulius jautė Timotiejui. Žodis „nuoširdžiai“ reiškia tikrą, nesuvaidintą rūpestį. Apaštalas matė, kad Timotiejus tarnavo ne dėl pareigos ar įvaizdžio – jis tikrai mylėjo žmones, ypač tuos, kuriems tarnavo kaip Kristaus tarnas.
Tokia graži bendrystė tarp Kristaus pašauktų tarnų liudija, kad Evangelija buvo skelbiama ne tik pavieniui – ji buvo skelbiama ir bendrystėje, komandoje. Timotiejus nebuvo savavalis veikėjas, savanaudiškai siekiantis asmeninės šlovės. Jis buvo ištikimas bendradarbis, suprantantis, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas (1 Kor 12, 27), kuriame kiekvienas turi savo vietą ir tarnystę Viešpačiui.
Ištikimybė sunkumuose
Timotiejaus tarnystė nebuvo lengva. Jis buvo jaunas, galbūt nedrąsus, jam teko susidurti ir su vyresniais bendruomenių nariais, o besiformuojant krikščionybės doktrinoms – ir su klaidingais mokymais. Tad Paulius jį drąsina: Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu, skaistumu (1 Tim 4, 12).
Timotiejui išties reikėjo drąsos ir vidinės stiprybės. Ir vėliau Paulius drąsina: Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Tim 1, 7). Ši eilutė parodo, kad tikroji stiprybė nėra žmogaus gebėjimai, ji kyla iš Šventosios Dvasios.
Kristaus prisikėlimas yra didžiausias drąsos šaltinis. Jei Kristus nugalėjo mirtį, tuomet nėra tokio sunkumo, kuris galėtų tikintįjį galutinai palaužti. Timotiejaus gyvenimas kaip pavyzdys ateinančioms kartoms patvirtino šią tiesą – jis liko ištikimas net tada, kai tarnystė reikalavo kantrybės, pasiaukojimo ir nuolankumo. Jo ištikimybė nebuvo tik deklaruojama, ji buvo išbandyta.
Tarnystė Bažnyčiai
Timotiejui buvo patikėta rūpintis Efezo bendruomene (1 Tim 1, 3). Tai buvo atsakinga ir nelengva užduotis, kilo nemažai sunkumų, nes reikėjo kovoti su klaidingais mokymais ir Bažnyčioje palaikyti tvarką. Paulius jam duoda aiškius nurodymus dėl vyskupų ir diakonų (1 Tim 3, 1–13), dėl elgesio bendruomenėje ir ištikimybės mokymui: Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu (2 Tim 4, 2). Šis raginimas atskleidžia Timotiejaus misijos esmę – būti ištikimu Evangelijos skelbėju, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, laikas ar su kokiais priešiškai tikėjimui nusiteikusiais žmonėmis tektų susidurti. Nors buvo nelengva, jis neatsitraukė, bet įrodė savo ištikimybę Kristaus pašaukimui, klusniai judėdamas ta mokymo kryptimi, kurią nurodė jo dvasinis vadovas apaštalas Paulius.
Velykų šventė primena, kad Bažnyčia gyvena prisikėlusio Kristaus malonės jėga. Ir ši malonė pasireiškia per konkrečių žmonių ištikimybę. Timotiejus buvo vienas iš tų, kurie tyliai, nuolankiai, bet atkakliai stiprino bendruomenes, rūpinosi, kad jos liktų ištikimos apaštalų mokymui (Apd 2, 42).
Dvasinė tėvystė ir paklusnumas
Paulių ir Timotiejų siejusį ryšį galima vadinti dvasine tėvyste. Paulius jį vadina tikruoju sūnumi tikėjime (1 Tim 1, 2). Tai ne tik meilės išraiška, bet ir atsakomybės ženklas. Timotiejus priėmė Pauliaus mokymą, sekė jo pavyzdžiu ir liko jam ištikimas. Paulius rašo: Bet tu stropiai pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, tikslu, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, sunkumais... (2 Tim 3, 10). Timotiejus mokėsi ne tik iš Pauliaus žodžių, bet ir iš jo gyvenimo.
Prisikėlimo šviesoje dvasinė tėvystė tampa ypatingai svarbi. Tikėjimas perduodamas per santykius, bendrystę, gyvenimo pavyzdį. Timotiejus tapo tiltu tarp apaštalų kartos ir vėlesnių Bažnyčios kartų.
Ištikimybės vaisius – viltis
Prisikėlęs Kristus skelbia, kad ištikimybė Dievui nėra beprasmiška. Net jei tai reikalauja aukos, net jei tai lieka nepastebėta, Dievas tai laimina. Artėdamas prie savo gyvenimo pabaigos Paulius rašo: Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą (2 Tim 4, 7). Galime manyti, kad Timotiejus, matydamas Pauliaus ištikimybę iki mirties, pats buvo sustiprintas eiti tuo pačiu keliu. Laiške hebrajams sakoma: Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu (Hbr 13, 7). Timotiejus būtent taip ir darė – sekė Pauliaus tikėjimu ir pats tapo pavyzdžiu kitiems.
Kvietimas šiandien
Švęsdami Kristaus prisikėlimą apsvarstykime savo ištikimybę. Ar esame pasirengę kaip Timotiejus tarnauti Dievui be savanaudiškų siekių? Ar leidžiame Šventajai Dvasiai stiprinti mus sunkumuose? Ar rūpinamės Bažnyčia kaip gyvu Kristaus kūnu?
Timotiejaus gyvenimas liudija, kad ištikimybė nėra garsus didvyriškumas. Dažnai tai yra tylus, kasdienis pasiaukojimas, kantrus darbas, ištverminga malda ir nuolankus klusnumas Dievui net tada, kai mums tai labai nepatogu. Tačiau būtent tokia ištikimybė yra Prisikėlimo vaisius.
Tegul Kristaus prisikėlimo žinia atnaujina mūsų širdis. Tegul prisikėlusio Kristaus šviesa įkvepia mus būti ištikimus – Dievui, Bažnyčiai ir vienas kitam. Kaip Timotiejus buvo ištikimas Pauliaus bendradarbis ir Evangelijos tarnas, taip ir mes būkime ištikimi Kristaus liudytojai pasaulyje, kuris ilgisi vilties, tiesos ir meilės.
Kristus prisikėlė! Tetampa ši tiesa mūsų ištikimybės kasdienybėje pamatu.
