Ką pasirinkti?

Pro­ble­mos, ne­lai­mės ir vi­sas šio pa­sau­lio blo­gis ne­pa­jė­gia iš­plėš­ti iš žmo­nių troš­ki­mo gy­ven­ti. Sie­kia iš­plėš­ti, bet ne­ga­li. La­še­lis gy­ve­ni­mo džiaugs­mo su­tei­kia žmo­gui dau­giau vil­ties ir jė­gų, negu blo­gy­bių gau­sa – nu­si­vy­li­mo ir ne­vil­ties. Iš­ken­tę skaus­mą, nu­brau­kę aša­rą, su vil­ti­mi lau­kiame nau­jos die­nos. Ką ji at­neš? 

Įvai­rio­mis pro­go­mis lin­ki­me vie­ni ki­tiems lai­mės, nors ji tar­si mi­ra­žas – tai pri­ar­tė­ja, tai vėl nu­tols­ta. Pri­si­mi­nę mie­liau­sias sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, ste­bė­da­mi au­gan­čius vai­kus ar tie­siog įkvė­pę gry­no oro, su­pran­ta­me, kad lai­mė yra kaž­kur vi­sai ne­to­li kiek­vie­no iš mū­sų. Ko­dėl šios aki­mir­kos ne­su­si­lie­ja į vie­ną gra­žų, pras­min­gą gy­ve­ni­mą? At­virkš­čiai, daž­nai pa­si­jun­ta­me ne­pa­gei­dau­ja­mi Ro­jaus so­de, be­vil­tiš­kai tol­da­mi nuo jo dėl sa­vo pa­čių pa­ge­du­sių šir­dies su­ma­ny­mų, žo­džių ir dar­bų. Lyg šil­tais sau­lės spin­du­liais mė­gau­ja­mės Die­vo do­va­no­to­mis aki­mir­ko­mis, ta­čiau aki­vaiz­du, kad be Jo pa­ties, mū­sų Kū­rė­jo, Tik­ruo­ju Gy­ve­ni­mu am­ži­nai džiaug­tis ne­pa­jėg­si­me.

Ne­sa­ky­ki­me, kad mums ne­rū­pi dva­si­niai da­ly­kai. Ar ga­li ne­rū­pė­ti vai­ruo­to­jui ke­lių eis­mo tai­syk­lės? Žmo­nės sa­vo ran­ko­se lai­ko gy­ve­ni­mo vai­rą: vie­ni vai­ruo­ja ge­riau, ki­ti pras­čiau, vie­ni juo­dą „mer­se­de­są“, ki­ti pa­rū­di­ju­sį „mosk­vi­čių“, vie­ni grei­čiau, ki­ti lė­čiau le­kia na­mo ar... į pa­ke­lės me­dį. Ati­džiau įsi­žiū­rė­ki­me į žen­klus sa­vo gy­ve­ni­mo pa­ke­lėje – jie įspė­ja mus apie su­si­kir­ti­mą su Pa­grin­di­niu Ke­liu. Jei mums, nu­si­dė­jė­liams, ne­tek­tų ken­tė­ti, jei leng­vai tap­tu­me „lai­min­gi“, var­gu ar at­kreip­tu­me dė­me­sį į šiuos žen­klus, var­gu ar ­rū­pė­tų Tie­sa. Ki­ta ver­tus, jei su­var­gu­sio žmo­gaus ne­pa­siek­tų jo­kie švie­sos ir gė­rio spin­du­liai, šis ne­tek­tų jė­gų ir vil­ties išt­ver­min­gai ieš­ko­ti Tie­sos Ke­lio.

Pats gy­ve­ni­mas, links­mas ir liūd­nas, pri­me­na apie jį mums pa­do­va­no­ju­sį Die­vą. Ži­no­ki­te, kad Vieš­pats yra Die­vas. Jis mus su­kū­rė, o ne mes pa­tys, – sa­ko­ma Šven­ta­ja­me Raš­te, to­dėl mums, savo gyvenimo vairuotojams, dera pri­stab­dyti, su­ma­žinti grei­tį, su­stoti, nes mūsų ke­lias – ne­ pa­grin­di­nis. Gal­būt jis pla­tus, ge­rai pa­žįs­ta­mas, be ak­me­nų, ta­čiau ke­lią juk ren­ka­mės ne pa­gal pa­to­gu­mą, bet pa­gal tei­sin­gą jo kryp­tį.

 Aš esu ke­lias, tie­sa ir gy­ve­ni­mas. Nie­kas ne­nu­ei­na pas Tė­vą ki­taip, kaip tik per ma­ne, – sa­ko Jė­zus (Evangelijos pagal Jo­ną 14 sk., 5–6 eil.). Šis Jė­zus, Die­vo Sū­nus, prieš du tūks­tan­čius me­tų bu­vo pa­au­ko­tas už kiek­vie­no žmo­gaus nuo­dė­mes ant kry­žiaus. Jo kry­žiaus žen­klas įspė­ja, kad netoli san­kry­ža tarp Die­vo ir ta­vęs. Pa­žvelk į Kris­taus žaiz­das ir pa­ti­kėk, kad ne­kal­tas krau­jas srū­va dėl ta­vų­jų nuo­dė­mių, jog šian­dien ga­lė­tum iš­tar­ti „At­leisk, Viešpatie“ ir tau bū­tų at­leis­ta.

 

 

Bendrinti: