Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje (Įst 6, 5–6).
Vienas laiškas Naujajame Testamente skirtas bažnyčiai, kurioje daug metų tarnavo apaštalas Jonas, vadinamas „meilės apaštalu“. Manoma, jog Jonas užrašė Evangeliją ir tris savo laiškus būtent ten, kur gyveno, – Efezo mieste. Jono meilė Dievui bei bažnyčiai, t. y. tikėjimo broliams, akivaizdžiai išreikšta jo tekstuose: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus (1 Jn 4, 7–11).
Tikėtina, kad apaštalo Jono gyvenimas darė nemažą įtaką tiek tikinčiųjų, tiek ir netikinčiųjų gyvenimui. Jonas, ilgą laiką buvęs Jėzaus mokiniu ir tarnavęs kartu su Viešpačiu, rašo: Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis matėme, ką regėjome ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi (1 Jn 1, 1–3). Jonas rašo, jog jie matė ir regėjo Viešpatį, jie lietė Jėzų savo rankomis, bet svarbiausia, kad Viešpats Jėzus kviečia į bendrystę ir tuos, kurie skaitys šį Jono laišką. Jonas pabrėžia, jog Dievas yra meilė, Jis myli mus ir kviečia mus mylėti Jį ir savo brolius.
Apaštalo Pauliaus pamokos
Apaštalas Jonas tęsė apaštalo Pauliaus pradėtus darbus: Paulius paskelbė Evangeliją Efezo mieste ir liko čia ištisus 3 metus, mokydamas Kristų įtikėjusius Efezo gyventojus. Tai gana plačiai aprašo evangelistas Lukas Apaštalų darbų 19–20 skyriuose.
Paulius ne kartą ragino efeziečius siekti vienybės ir nemažą dėmesį skyrė būtent meilei. Tikėtina, kad to Efezo tikintiesiems trūko, tad jis rašo: Su visu nuolankumu bei romumu, ištvermingai pakęsdami vienas kitą su meile, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais (Ef 4, 2–3), <...> bet, kalbėdami tiesą su meile, augtume viskuo į Jį, kuris yra galva, – Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 15–16). Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui (Ef 5, 1–2). Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo Bažnyčią ir atidavė už ją save (Ef 5, 25).
Girdime raginimą būti pakantiems su meile, matome, kad ugdymas, branda bei teisingo mokymo laikymasis susieti su tiesa ir meile, jog suvoktume, kad esame mylimi vaikai, pašaukti gyventi mylint. Labai gražus siekinys – kiekvienoje tarnystėje ir kasdieniame gyvenime, šeimoje turėtume rodyti meilę, gyventi ne tik priimdami meilę, bet ir atsakydami su meile. Visame laiške juntamas dėmesys šiam Dievo Dvasios vaisiui, kuris veda žmones į vienybę, supratimą, gerus santykius ir kreipia žvilgsnius į patį Viešpatį, kuris ir yra Meilė.
Svarbus perspėjimas
Santuoka, sukurta be meilės, greičiausiai nebus laiminga. Ėjimas į bažnyčią be meilės Kristui – religija. Tarnavimas bažnyčioje be meilės – baudžiava. Dievo žodis užrašytas mums, kad tikėtume tuo, ką Dievas iš meilės padarė dėl mūsų (Jn 3, 16), ir iš meilės, o ne iš pareigos, vykdytume Jo žodį. Paulius buvo dėmesingas Jėzaus mokinys, todėl baigdamas savo Laišką efeziečiams lyg perspėja: Malonė visiems, kurie ištikimai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Amen (Ef 6, 24, K. Burbulio vert. nauja red.). Kituose vertimuose ši eilutė skamba taip: Malonė visiems, kurie nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Amen (K. Burbulio vert., 2010 m.). Malonė su visais, kurie myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų neišduodančia meile (rus. sinodalinis vert.). Malonė visiems, kurie myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile! Amen. (Č. Kavaliausko vert.).
Kaip svarbu, kad mūsų meilė Kristui būtų ištikima, nuoširdi, neišduodanti ir negęstanti. Apaštalas tai rašo, žinodamas, kad žmogus gali būti nenuoširdus, neištikimas ir jo meilė gali užgesti. Bet meilė neužgęsta staiga, ir panašu, kad tiek Jėzus, tiek kiti broliai ne kartą dėl to perspėjo. Priešas, velnias, atakavo bažnyčią Efeze pačiu netikėčiausiu būdu. Meilė dažniausiai užgęsta tada, kada atsiranda kitas meilės objektas, reikalaujantis dėmesio. Dėl mūsų meilės rungiasi ne tik velnias, bet ir pasaulis, kuris dažnai patraukia mūsų dėmesį ir nepastebimai užvaldo mūsų širdis.
Apaštalas Jonas tai išgyveno tarp Efezo tikinčiųjų, todėl rašė: Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 14–15). Meilė pasauliui įslenka nepastebimai, dėl daugybės priežasčių, kurios dažnai atrodo visai nekaltos… Mes nė nepagalvojame, jog kažkas nori pavergti mūsų širdies meilę Dievui.
Dievo priekaištas efeziečiams
Apaštalai rašė apie tai, ką patys matė, su kuo susilietė ir ką pastebėjo. Visi Naujojo Testamento laiškai buvo parašyti konkretiems žmonėms bažnyčiose, žinant tam tikras situacijas ir matant poreikį įspėti ar pamokyti.
Efezo bažnyčia buvo uoli bažnyčia. Pauliaus mokymas padarė stiprų dvasinį poveikį efeziečiams, todėl jie nuoširdžiai tarnavo Kristui, rūpinosi sveiku mokymu, pažino ir atskyrė netikrus darbininkus... Bet tada atsitiko tai, dėl ko juos ir perspėjo Paulius paskutinėje jiems skirto laiško eilutėje: Malonė visiems, kurie ištikimai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!
Po Laiško efeziečiams užrašymo praėjo 30 metų – nemažas laiko tarpas. Per tiek laiko pasikeičia net kartos, ir tarnai, tarnavę pradžioje, jau gali būti iškeliavę pas Viešpatį amžinybėn. Apie 95 m. po Kr. apaštalas Jonas mato regėjimą ir užrašo Apreiškimo knygą. Jis perduoda ir Viešpaties žinią Efezo bažnyčiai: Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 2–4). Pats Jėzus jiems priekaištauja, kad negęstanti meilė buvo išduota, užgeso. Kodėl taip atsitiko?
Evangelijoje pagal Matą skaitome, kad Jėzus, paklaustas, koks Jo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas, tarp kitų dalykų pamini ir šį: Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas (Mt 24, 3–13). Tuo metu krikščionys jau buvo persekiojami (persekiojimai prasidėjo apie 64 m. po Kr.). Imperatorius Neronas sudegino nemažą Romos miesto dalį ir tuo apkaltino krikščionis. Krikščionys kentėjo už tai, ko nepadarė, kentėjo tik dėl to, kad tikėjo ir mylėjo Kristų. Tačiau meilę užgesina ne tik persekiojimai, bet ir pasaulio rūpesčiai, apie kuriuos kalbėjo ir Jėzus Kalno pamoksle: „Sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį? <...> O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent valanda prailginti savo amžių? <...> Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mt 6, 24–34). Manyčiau, kad daugelis krikščionių yra patyrę, kaip kasdieniai rūpesčiai bando mus atskirti nuo meilės Kristui.
Kasdienybės pavojai
Išties rūpesčiai, nerimas dėl kasdienio maisto, drabužių, kūno ar akių geidulių bei daugybės žemiškų poreikių atitraukia mus nuo Dievo, nuo Jo meilės, ir mes nejučia imame tarnauti tik iš pareigos ar religinių įsitikinimų. Dievo žodis tampa ne toks įdomus ir svarbus, nes atsiranda svarbesnių poreikių, darbų, kuriuos mums reikia atlikti, o „Dievas palauks“.
Evangelistas Matas rašė: Pasėlis tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas (Mt 13, 22). Nevaisingumas nėra palaiminimas nei Dievo, nei žmonių akyse. Evangelistas Lukas taip pat pastebi: Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus (Lk 8, 14).
Šio gyvenimo rūpesčiai, įgyjami bei užgyventi turtai ir gyvenimo malonumai pamažu slopina mūsų meilės vaisių. Anksčiau degusi meilė gali užgesti... Efeziečiai tarnavo, triūsė ir gal net nepavargo, bet visa tai darė jau be meilės… Tikėtina, jog būtent rūpesčiai ir užgožė jų pirmąją meilę Kristui.
Dievas ragina mus vėl ir vėl tirti savo širdis. Ko trūko Efeze, gali trūkti ir mums, nes neteisybės aplinkui, kad ir į kokią socialinę sritį pažvelgtume, tikrai daug, kasdienių poreikių ir rūpesčio dėl žemiškų dalykų taip pat netrūksta. Tad būkime dėmesingi apaštalų kvietimui mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, budėkime, kad Jo veido ir Jo meilės neužgožtų erškėčių šešėlis. Mylėkime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile!
