Kaip keltis su­klu­pus

Dve­jo­nės at­ei­na ne­ti­kė­tai. Tar­si ne­lauk­tai pa­si­ro­dę dan­gu­je tam­sūs de­be­sys. Dar se­kun­dė­lė ir pra­si­de­da štor­mas. Ne­nu­mal­do­mas vė­jas pra­de­da lau­žy­ti vi­sa, kas sil­pna, ir rau­ti... ne, ne me­džius, bet įsi­ti­ki­ni­mus ir po­žiū­rius, ku­rių šak­nys ne­gi­lios.

Dve­jo­jan­čių min­čių aud­ros nė­ra kaž­kas ne­nor­ma­lu krikš­čio­niš­ka­me  gy­ve­ni­me, ta­čiau taip svar­bu ži­no­ti, ką tu­ri­me da­ry­ti, kai jos at­ei­na, kur slėp­tis, kaip at­si­lai­ky­ti.

Užuo­vė­ją, be abe­jo­nės, at­ra­si­me Die­vo žo­dy­je. Die­vo ke­lias to­bu­las, Vieš­pa­ties žo­dis ug­ni­mi va­ly­tas. Jis yra sky­das vi­siems, ku­rie Juo pa­si­ti­ki (Ps 18, 30). Vieš­pa­ties žo­dis yra tas sau­gus sky­das, ku­riuo pri­si­den­gę lik­si­me ne­su­žeis­ti. Žmo­giš­kos fi­lo­so­fi­jos ir mo­ky­mai su­de­ga tar­si ra­žie­nos ug­ny­je, ta­čiau Šven­ta­sis Raš­tas pa­si­lie­ka ir ne­ap­vi­lia. Iš­mė­gi­ni­mų ug­nis tik iš­ryš­ki­na jo ver­tę. Šia­me straips­ny­je no­rė­čiau duo­ti ke­lis pa­ta­ri­mus tiems, ku­rių ti­kė­ji­mo lai­vą šiuo me­tu blaš­ko pa­smer­ki­mo aud­ros su­kel­tos ban­gos.

Tu esi ne vie­nas

Vie­ni iš­ban­dy­mai atei­na ne­pri­klau­so­mai nuo mū­sų, ki­ti, at­virkš­čiai, - bū­tent dėl mū­sų. Dve­jo­nių ky­la ar­ba dėl to, kas vyks­ta ap­link mus, ar­ba dėl to, kas mu­my­se. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau vie­nas di­džiau­sių sun­ku­mų ti­kė­ji­mo ke­ly­je esa­me mes pa­tys. Įsi­ti­ki­nau, kad šis „svo­ris" tik­rai ne­leng­vas ir jį pa­ke­lia to­li gra­žu ne kiek­vie­nas. Mū­sų pa­čių nuo­dė­mės ar­ba ne­sėk­mės la­bai daž­nai bū­na pa­grin­di­nė ne­nu­mal­do­mų aud­rų prie­žas­tis. Tuo­met ap­nin­ka dve­jo­nės: „Aš ne­tin­ka­mas gy­ven­ti su Jė­zu­mi... Aš ap­vy­liau Die­vą ir ne­su vertas bū­ti Jo vai­ku... Gy­va krikš­čio­ny­bė ap­skri­tai ne man..." Ka­dan­gi pats ne kar­tą esu tai pa­ty­ręs, ge­rai ži­nau, kaip ne­leng­va esant to­kio­je bū­se­no­je. Ir vis­gi iš­ei­tis yra. At­sta­ty­mas pra­si­de­da nuo su­vo­ki­mo, jog tu ne vie­nin­te­lis išgyveni to­kią būseną ir net jo­je tu - ne vie­nas. Sa­ky­da­mas, kad ne­ vie­nin­te­lis, tu­riu ome­ny­je tai, jog daug Die­vo vai­kų jau yra bu­vę ta­vo vie­to­je. Sa­ky­da­mas, kad ne vie­nas, tu­riu ome­ny­je Die­vo pa­ža­dą: Nie­kad Aš ta­vęs ne­pa­lik­siu ir ne­pa­mir­šiu (Hbr 13, 5).

Dau­ge­lis, tarp jų ir tie, ku­riuos lai­ko­me sa­vo mo­ky­to­jais ir ide­a­lais, iš­gy­ve­no ly­giai tą pa­tį. Tie­są sa­kant, tik­riau­siai ne­bu­vo nei vie­no tik­ro krikš­čio­nio, ku­ris ne­bū­tų nors kar­tą kri­tęs. Taip, nuo­dė­mė griau­na mus ir truk­do tar­nau­ti Die­vui, ta­čiau ma­ny­ti, kad pri­ėmę Jė­zų Kris­tų nie­kuo­met ne­be­nu­si­ženg­si­me, taip pat yra ap­gau­lin­ga (žr. 1 Jn 1, 8-10). Ti­kė­ji­mo ke­lias tu­ri ne vien aukš­tu­mas, bet ir slė­nius. Ei­nant mir­ties še­šė­lio slė­niu (o kar­tais ja­me at­si­du­ria­me bū­tent dėl sa­vo nuo­dė­mių) svar­bu ne­pa­mirš­ti, jog ta­vo sie­los Sar­gas ir Ga­ny­to­jas yra ša­lia ir Jo rams­tis bei laz­da su­teiks ra­my­bę (žr. Ps 23, 1-6). Šven­to­sios Dva­sios ap­kal­ti­ni­mai ir bū­na tie ga­ny­to­jo laz­dos kir­čiai, ku­rie, kad ir ne­ma­lo­nūs, ta­čiau pa­tvir­ti­na, jog Vieš­pats ta­vęs ne­pa­li­ko. Iš Die­vo at­ei­nan­tis ap­kal­ti­ni­mas nė­ra pa­smer­ki­mas. Nors jis nu­liū­di­na, ta­čiau ve­da į at­gai­lą, ra­my­bę ir gy­ve­ni­mą. To­kio­mis aki­mir­ko­mis iš­pa­žin­ki­me Die­vui sa­vo nuo­dė­mę, nes Jis iš­ti­ki­mas ir tei­sin­gas, kad at­leis­tų mums nuo­dė­mes ir ap­va­ly­tų mus nuo vi­sų ne­do­ry­bių (1 Jn 1, 9).

Po kri­ti­mo pa­si­stenk ne­už­si­da­ry­ti sa­vy­je ir neat­si­skirk nuo Die­vo vai­kų. Ži­nau, jog tuo­met at­ro­do, kad ne­si ver­tas šven­tų­jų ben­drys­tės, jog nė­ra pras­mės sa­vo naš­tas krau­ti ki­tiems, ta­čiau vie­nam su­tvar­ky­ti pa­žeis­tą sie­lą yra kur kas sun­kiau, nei tuo­met, kai pa­de­da ki­tas:

Du yra ge­riau ne­gu vie­nas, nes jie tu­ri ge­rą at­ly­gį už sa­vo triū­są. Jei vie­nas kris­tų, ki­tas jį pa­kel­tų. Bet var­gas vie­nam, jei jis krin­ta, nes nė­ra kam pa­dė­ti (Ekl 4, 9).

To­dėl Raš­tas ra­gi­na mus iš­pa­žin­ti nuo­dė­mes ne vien Die­vui, bet ir vie­ni ki­tiems (žr. Jok 5, 15). Be abe­jo, jei­gu Die­vo ra­my­bė ir iš­gel­bė­ji­mo džiaug­s­mas su­grį­žo, nuo­dė­mių iš­pa­ži­ni­mas kitam žmo­gui nė­ra pri­va­lo­mas. Ta­čiau kar­tais be to­kio žings­nio pa­smer­ki­mo aud­ra ne­nu­rims. Kuo il­giau bū­ni už­si­da­ręs, tuo sun­kiau da­ro­si, kaip ra­šo Do­vy­das:

Kol ty­lė­jau, ny­ko ma­no kau­lai nuo kas­die­ni­nio ma­no vai­to­ji­mo. Die­ną ir nak­tį sun­kiai slė­gė ma­ne Ta­vo ran­ka. Ma­no jė­gos se­ko, lyg va­sa­ros kait­ros džio­vi­na­mos. Sa­vo nuo­dė­mę Tau iš­pa­ži­nau ir sa­vo kal­tės ne­slė­piau. Ta­riau: „Iš­pa­žin­siu sa­vo nu­si­kal­ti­mus Vieš­pa­čiui." Ta­da at­lei­dai man kal­tę (Ps 32, 3-5).

To­dėl pa­si­stenk at­ras­ti ar­ti­mą drau­gą Kris­tu­je, su ku­riuo ga­lė­si pa­si­da­lin­ti sa­vo šird­gė­la. Už­si­da­ry­mas ne­lei­džia pa­kilti po kri­ti­mo.

Ko­dėl tė­vas pri­ėmė sū­nų pa­lai­dū­ną?

Ki­tas da­ly­kas, ku­ris truk­do kel­tis su­klu­pus, yra ne­nu­ma­rin­tas nuo­sa­vas tei­su­mas. Tai ma­ny­mas, kad Die­vas mus pri­ima ar­ba at­stu­mia, at­si­žvelg­da­mas tik į mū­sų dar­bus. Nors mū­sų dar­bai yra reikš­mingi Die­vo aky­se, ta­čiau ben­drys­tės su Juo pa­ma­tas - Jė­zaus Kris­taus au­ka ant kry­žiaus. Die­vas pri­ėmė Jė­zaus dar­bą, kad ga­lė­tų pa­tei­sin­ti mū­sų ne­do­rus dar­bus. Jei su­klu­po­me, tu­ri­me at­gai­lau­ti, iš­pa­žin­ti kal­tę Die­vui ir vėl kel­ti žvilgs­nius į Gol­go­tos kry­žių, ant ku­rio [...] tą, ku­ris ne­pa­ži­no nuo­dė­mės, Die­vas pa­da­rė nuo­dė­me dėl mū­sų, kad mes Ja­me tap­tu­me Die­vo tei­su­mu (2 Kor 2, 1). M. Liu­te­ris, drą­sin­da­mas vie­ną sa­vo drau­gą, sle­gia­mą dve­jo­nių, ra­gi­no to­kiais žo­džiais:

„Mo­ky­kis, ma­no mie­las bro­li, pa­žin­ti Kris­tų ir Jį nu­kry­žiuo­tą. Mo­ky­kis ne­pasikliauti sa­vi­mi ir Vieš­pa­čiui gie­dok šią gies­mę: „Vieš­pa­tie Jė­zau, Tu esi ma­no tei­su­mas, o aš esu Ta­vo nuo­dė­mė. Tu pa­si­ė­mei tai, kas bu­vo ma­no, ir su­tei­kei, kas bu­vo Ta­vo. Tu ta­pai tuo, kuo ne­bu­vai, kad ir aš tap­čiau tuo, kuo ne­bu­vau."

Nuo­sa­vas tei­su­mas ve­da ar­ba į pa­si­pū­ti­mą, ar­ba į nu­si­vy­li­mą. Ir prie­šin­gai, Die­vo tei­su­mas - į nuo­lan­kų pa­si­ti­kė­ji­mą Juo. Ge­riau­siai šių nuo­sta­tų skir­tin­gu­mą at­sklei­džia Jė­zaus pa­ly­gi­ni­mas apie du tė­vo sū­nus (žr. Lk 15, 11-32). Sū­nus pa­lai­dū­nas ir po di­džiau­sių sa­vo klai­dų bei ne­sėk­mių at­ra­do jė­gų su­grįž­ti į tė­vo na­mus. Sū­nus dar­bi­nin­kas, pa­ties tė­vo nuo­lan­kiai kvie­čia­mas, vis­gi at­si­sa­kė pri­si­jung­ti prie puo­tos. Tik­riau­siai, ly­gin­da­mas sa­vo „tei­sius dar­bus" su bro­lio nusižengimais, jis ne­ga­lė­jo at­ras­ti pa­aiš­ki­ni­mo tė­viš­kam dos­nu­mui, ku­rio su­si­lau­kė jo bro­lis. Nuo­sa­vas tei­su­mas ver­čia sa­vo dar­bus ly­gin­ti su ki­tų dar­bais. Taip atsiranda pa­vy­das, rung­ty­nia­vi­mas, nie­ki­ni­mas ar­ba nu­si­vy­li­mas (žr. Jok 4, 1-2). To­mas Kem­pie­tis yra labai taikliai pasakęs:

„Jei sa­vy­je ma­tai kaž­ką ge­ro, įžvelk ki­tuo­se dar dau­giau ge­ro, kad iš­lik­tum nuo­lan­kus. Ne­kenks­min­ga sa­ve lai­ky­ti ma­žes­niu už ki­tus, ta­čiau la­bai ža­lin­ga sa­ve iš­aukš­tin­ti net prieš vie­ną žmo­gų. Nuo­lan­kie­ji gy­ve­na nuo­la­ti­nė­je ra­my­bė­je, o iš­di­džių­jų šir­dy­se - pa­vy­das ir ne­si­bai­gian­tis pyk­tis."

Iš­ties pa­gal­vo­ki­me, ko­dėl tė­vas, ku­ris, be abe­jo­nės, yra mū­sų dan­giš­ko­jo Tė­vo įvaiz­dis, pa­ro­dė to­kią mei­lę pra­si­žen­gu­siam sū­nui, o ne tam, ku­ris vi­są lai­ką bu­vo su juo? Ma­nau, kad grįž­tan­čia­me pa­lai­dū­ne tė­vas įžvel­gė tai, kas taip bran­gu Die­vo aky­se, - nuo­lan­kų pa­si­ti­kė­ji­mą jo ge­ru­mu ir mei­le. Tė­vo el­ge­sį ge­riau­siai pa­aiš­ki­na psal­mės žo­džiai: Vieš­pats ar­ti tų, ku­rių šir­dys su­du­žu­sios, iš­gelbs­ti tuos, ku­rių dva­sia nu­si­že­mi­nu­si (Ps 34, 18).

Ma­nau, kad mū­sų po­lin­kis ly­gin­ti sa­ve su ki­tais ir tada ar­ba gir­tis sa­vo pa­sie­ki­mais, ar­ba grauž­tis dėl sa­vo ne­sėk­mių yra be­ne pa­grin­di­nė prie­žas­tis, ne­lei­džian­ti su­ras­ti tik­ros ra­my­bės Vieš­pa­ty­je. Iš Die­vo pu­sės mū­sų at­žvil­giu vy­rau­ja ge­ra­no­riš­ku­mas ir pa­lan­ku­mas. Jei mes nu­sig­rę­žia­me nuo Jo, Jis lau­kia mū­sų su­grįž­tančių, kaip sū­naus pa­lai­dū­no. Jei mes pa­vy­di­me Die­vo pa­lai­mi­ni­mų ki­tų gy­ve­ni­me, Jis kvie­čia pri­si­jung­ti prie to džiaugs­mo. Žo­džiu, Die­vas tik­rai gy­ve­na tai­ko­je su mu­mis. Ta­čiau, jei mes no­ri­me gy­ven­ti nuo­la­ti­nė­je tai­ko­je ir ra­my­bė­je su Die­vu, mums rei­kia nu­si­že­min­ti ir pa­si­ti­kė­ti Die­vo ma­lo­ne. At­ro­dy­tų, kad kar­tais Die­vas spe­cia­liai lei­džia mums kris­ti ir to­kiu bū­du blai­vo iš tuš­čio pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi. Is­to­ri­ja apie tė­vo du sū­nus to ne­pa­sa­ko­ja, ta­čiau ma­nau, kad tė­vas ir to­liau gy­ve­no tik su vie­nu sū­nu­mi. Šį kar­tą na­mus pa­li­ko sū­nus dar­bi­nin­kas. Duok Die­ve, kad jis, iš­mo­kęs pa­mo­ką, su­grįž­tų kaip jo bro­lis pa­lai­dū­nas. Vėl pa­ci­tuo­siu Kem­pie­tį:

„Kai ku­rie, nu­ga­lin­tys di­de­lius pa­gun­dy­mus, yra daž­nai nu­ga­li­mi ma­žų, kad, pa­že­min­ti sa­vo sil­pny­bių ne­di­de­liuo­se iš­mė­gi­ni­muo­se, ne­pra­dė­tų per daug pa­si­ti­kė­ti sa­vo jė­ga di­de­liuo­se."

Ko­dėl Petras karčiai rau­do­jo?

Pri­si­min­ki­me Pet­rą, pir­mą­jį iš Dvy­li­kos. Nors tra­di­ciš­kai jis lai­ko­mas pa­čiu šven­čiau­siu ir pie­šia­mas su Dan­gaus ka­ra­lys­tės rak­tais, ta­čiau iš tie­sų Pet­ras bu­vo la­bai že­miš­kas. Jo is­to­ri­ja su­tei­kia vil­ties kiek­vie­nam ti­kin­čia­jam. Po pas­ku­ti­nės va­ka­rie­nės Aly­vų kal­ne Jė­zus at­sklei­dė sa­vo ar­ti­miau­siems mo­ki­niams, kad jie Jį pa­liks ir Juo pa­si­pik­tins. Ta­čiau Pet­ras, ma­ny­da­mas esąs ge­res­nis už ki­tus, tvir­ti­no: Jei net vi­si Ta­vi­mi pa­si­pik­tins, aš nie­kuo­met ne­pa­si­pik­tin­siu! (Mt 26, 33). Nors tą pa­tį kal­bė­jo ir ki­ti mo­ki­niai, ta­čiau Pet­ras kaip vi­suo­met bu­vo gar­siau­sias. Ko­ne pri­sie­kdamas jis tvir­ti­no Jė­zui: Jei man rei­kė­tų net mir­ti kar­tu su Ta­vi­mi, aš vis tiek Ta­vęs ne­iš­si­gin­siu! (Mt 26, 35). Tik­riau­siai Si­mo­nas ma­nė, kad jis pri­va­lo taip kal­bė­ti, juk Jė­zus bu­vo pa­va­di­nęs jį „uo­la". Ta­čiau aki­vaiz­du, kad „uo­los" vaid­me­nį jis pri­si­ė­mė per anks­ti ir vi­sai ne taip, kaip Vieš­pats jam bu­vo sky­ręs. Tas Pet­ro už­tik­rin­tu­mas bu­vo ne kas ki­ta, kaip pa­slėp­tas nuo­sa­vas tei­su­mas, ku­ris Die­vui yra vi­sai ne­pri­im­ti­nas. Bū­tent dėl to Ge­na­za­re­to aud­rų už­grū­din­tas tvir­tas Ga­li­lė­jos žve­jys tą nak­tį rau­do­jo kaip ma­žas vai­kas. Rau­do­jo, nes iš Dvy­li­kos, ne­skai­tant iš­da­vi­ko Ju­do, jis vie­nin­te­lis kaip nie­kin­gas, sa­vo kai­lį gelbs­tin­tis niek­še­lis tris kar­tus, ir vėl ne be prie­sai­kos, iš­si­gy­nė sa­vo Mo­ky­to­jo (žr. Mt 26, 69-75). Kris­tus lei­do bū­si­mam sa­vo baž­ny­čios ly­de­riui taip skau­džiai kris­ti, kad pas­ta­ra­sis iš­mok­tų ne­be­pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi. Tą pa­čią nak­tį pra­si­dė­jo ne tik Vieš­pa­ties kan­čia, bet ir Pet­ro pra­re­gė­ji­mas. Ma­nau, kad ki­tą die­ną žvelg­da­mas į ken­čian­tį ant kry­žiaus Jė­zų, šis Vieš­pa­ties mo­ki­nys jau ge­bė­jo Jo gė­do­je įžvelg­ti sa­vo gė­dą, Jo sil­pnu­me - sa­vo sil­pnu­mą, Jo mir­ty­je - sa­vo mir­tį.

Tik kry­žius at­ve­ria tik­rą­ją žmo­gaus pa­dė­tį, ir tik pri­pa­žin­da­mi sa­vo sil­pnu­mą bei gė­dą mes tam­pa­me ga­būs pri­im­ti Die­vo gai­les­tin­gu­mą ir džiaug­tis Jo ma­lo­ne. Pri­si­kė­lęs Jė­zus tris kar­tus - po kar­tą už kiek­vie­ną at­si­ža­dė­ji­mą - pa­klau­sė Pet­ro, ar šis my­li Jį (žr. Jn 21, 15-17). At­sa­ky­mai bu­vo rei­ka­lin­gi ne Vieš­pa­čiui, ku­ris nuo pra­džių paži­nojo sa­vo mo­ki­nio šir­dį, bet pa­čiam Pet­rui. Jis pri­va­lė­jo pa­kel­ti sa­ve to­kį, ko­kio la­biau­siai sa­vęs ne­no­rė­jo ma­ty­ti. Ir tuo­met ti­kė­ti Tuo, ku­ris jį pri­ima. Vieš­pa­tie, Tu vis­ką ži­nai. Tu ži­nai, kad Ta­ve my­liu (Jn 21, 17). Šie apaš­ta­lo žo­džiai reiš­kė, kad nuo šiol jis pa­si­ti­ki ne­be sa­vo tvir­tu­mu, o Vieš­pa­ties at­lai­du­mu ir  iš­ti­ki­my­be. Ir mes tu­ri­me mo­ky­tis at­leis­ti sau tuo­met, kai Vieš­pats at­lei­do. Pri­im­ti sa­ve, nes Die­vas mus pri­ima. Ti­kė­ti gai­les­tin­gu­mu ir Jo ma­lo­nės jė­ga kel­tis po kri­ti­mo.


Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2000 m. spalio 14 d. Nr. 19 (92)


Il. Pompeo Batoni. „Sūnus palaidūnas“