Nesustodamas sukasi metų ratas. Pavasarį keičia vasara, ją – ruduo, o rudenį – žiema. Panašiai ir su bažnytiniu liturginiu kalendoriumi: pavasarį švenčiame Velykas, vasarą minime Sekmines, rudenį dėkojame už subrendusias gamtos gėrybes, o ne už kalnų ir šaltasis metų laikotarpis su didžiausiomis ir jaukiausiomis metų šventėmis – Kalėdomis ir Naujaisiais metais.
Krikščionims Kalėdos – ne vien tik šilta, šeimos tradicijas puoselėjanti šventė. Mums tai ir Jėzaus Kristaus gimtadienio paminėjimas. Kad tai be galo svarbus įvykis, liudija ir sutarimas, jog Naujosios eros pradžia imta skaičiuoti būtent nuo Jėzaus Kristaus gimimo. Taigi dabar į pabaigą eina 2025-ieji ir jau artėja 2026 metai nuo Kristaus gimimo!
Vėl prisimename kalėdines istorijas, užrašytas Šventajame Rašte – ne tik Evangelijose, bet ir Senojo Testamento knygose. Štai viena iš pirmųjų pranašysčių apie Mesijo, Gelbėtojo, gimimą, užrašyta pirmuose Biblijos puslapiuose: Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs [gyvatės] ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį (Pr 3, 15). Kadangi paminėta moters sėkla yra biologiškai neįmanoma, todėl čia įžvelgiama istorija apie Marijos tapimą nėščia iš Šventosios Dvasios, be vyro įsikišimo (Mt 1, 18). Labai panašiai tai atkartojama ir garsiuose „kalėdiniuose“ pranašo Izaijo tekstuose: Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu (Iz 7, 14). Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties – viešpatavimas, jis vadinsis Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo (Iz 9, 6–7).
Žinia visiems – kilmingiems ir vargšams
Nors metų ciklas sukasi, šventės vis kartojasi, bet iš jas lydinčių istorijų visada galima kažko pasimokyti. Kalėdų istorija svarbi tiek paprastiems žmonėms, tokiems kaip Betliejaus apylinkių laukuose Kalėdų išvakarėse savo bandas ganiusiems piemenims (Lk 2, 8–20), tiek ir išsilavinusiems, tokiems kaip Rytų išminčiams, mokėjusiems ir sugebėjusiems suprasti dangaus žvaigždynus (Mt 2, 1–12). Faktas, kad piemenys žinojo, kur yra Dovydo miestas, nemažai pasako apie jų istorinį teologinį išprusimą. Kai angelai paskelbė: Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas (Lk 2, 11), piemenys prakalbo: Eikime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko (Lk 2, 15). Atkreipkime dėmesį, jog piemenys tiksliai žino, kur gimė karalius Dovydas, nors nuo jo gimimo buvo praėję daugiau nei 1 000 metų. Jie neskuba į Jeruzalę, esančią visai šalia, bet eina būtent į Betliejų. O kiek iš mūsų be Vikipedijos pagalbos žinome, pavyzdžiui, savo valdovų Mindaugo, Vytauto Didžiojo ar tautos patriarcho Jono Basanavičiaus ir tautinės kultūros puoselėtojo Vinco Kudirkos biografijas bei genealogijas? Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta (Lk 2, 20).
Išminčiai iš rytų taip pat pagarbino Kūdikį: Įžengę į namus, rado kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino. Jie atidarė savo brangenybių dėžes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros (Mt 2, 11). Išmintis tą dieną buvo Betliejuje. Išminčiai suprato, kad prieš juos esąs Tas, kuris vertas būti pagarbintas. Jie atnešė Jam dovanų, ir ne bet kokių! Galbūt dėl gautų dovanų vėliau šventoji šeimyna galėjo nuvykti ir saugiai praleisti laiką Egipte (Mt 2, 13–15)? Taigi kalėdinė istorija moko mus ieškoti išminties, garbinti Dievo Siųstąjį, o taip pat mokytis dalintis dovanomis, panašiai kaip ir tie išminčiai.
Santykiai šeimoje
Dar kelios pamokos iš Jėzaus šeimos gyvenimo. Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti (Mt 1, 18–19). Nors Juozapo norai buvo geri, garbingi ir kilnūs, bet ne visada geri ir kilnūs norai būna teisingi. Jis sumanė tylomis ją atleisti, t. y. nė nepabendravęs apie tai su Marija. Gerai, kad sapne jam prakalbo pats Viešpats... Dažniausiai ir mūsų spėlionės: „Manau, kad jis galvoja...“, būna neteisingos. Nepamirškime, kad tylėjimas gali atšaldyti ir sugriauti tarpusavio santykius.
Politiniai įvykiai
Tam, kad per Kalėdas išsipildytų užrašyta Dievo valia, bendradarbiauja Dangus ir Žemė, Šventoji Dvasia, angelai ir žmonės: O tu, Efrata – Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas (Mch 5, 2, plg. Mt 2, 6). Judėjos Betliejus buvo gerbiama vieta, o Galilėjos Nazaretas – nelabai. Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome Tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai – Jėzų iš Nazareto, Juozapo sūnų.“ Natanaelis jam tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 45–46). Kiti tvirtino: „Jis Kristus!“ Dar kiti prieštaravo: „Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos? Argi Raštas nesako, jog Kristus ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, iš kur buvo Dovydas?“[...] Jie jam tarė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nėra kilęs iš Galilėjos“ (Jn 7, 41–42. 52).
Būsimieji Jėzaus tėvai gyveno Nazarete, Galilėjos srityje, o pranašystėse buvo rašoma, kad Mesijas turi gimti Betliejuje. Biblijoje skaitome: Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus [...] (Lk 2, 1). Taigi net politiniai įvykiai padeda išsipildyti tam, kas buvo pranašaujama Raštuose. Dėl paskelbto gyventojų surašymo Marija su Juozapu turėjo keliauti būtent ten, kur, kaip skelbė pranašai, turėsiąs gimti Gelbėtojas, t. y. į už 150 km nuo Nazareto esančiame Betliejuje.
Beje, čia paminėtas Romos imperatorius Augustas buvo nužudytojo garsiojo Julijaus Cezario įpėdinis. 42 m. pr. Kr. Romos Senatui nužudytąjį Julijų Cezarį paskelbus valstybės dievybe – dieviškuoju Julijumi, Augustas (buvęs Julijaus Cezario įsūniu) tapo „dieviškojo Julijaus sūnumi“ arba tiesiog „dievo sūnumi“. Tai galėtų paaiškinti, kodėl vėlesnis žydų prašymas Jėzui skirti mirties bausmę taip išgąsdino Poncijų Pilotą. Žydai jam sakė: Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi [...]. Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, kalba prieš ciesorių (Jn 19, 7. 12). Dviem Dievo sūnums po romėnų saule vietos nebuvo. Na, bet apie tai daugiau kalbėsime per kitą mūsų liturginio kalendoriaus šventę – Velykas.
Belaukdami šventų Kalėdų ir Naujųjų, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus 2026-ųjų metų, vėl iš naujo prisiminkime mūsų Gelbėtojo gimimą ir pasimokykime gerų dalykų. Laimingų, Dievo palaimintų Naujųjų metų!
_64x64_9de.jpg)
