Velykos būna pavasarį. Ir šie metai ne išimtis – žemė jau budinasi, žadinama atkopiančios saulės spindulių. Skaisčią šviesą, šviežią žalumą, bręstančius pumpurus ir gėlių žydėjimą dovanoja Kūrėjas – kaipgi tuo nesidžiaugti? Jis pats kreipia žmogų į tai, kas gražu, dora ir tyra, budina širdis iš žiemos snaudulio, plukdo tolyn sielą kaustančius ledus ir dovanoja žmonėms meilę. Tačiau mintys apie meilę gali kelti prieštaringus jausmus: vieniems – tai jauki vaikystė ar įsimylėjimo svaigulys, kitiems – kraujuojanti žaizda, išdavystės skausmas ar neatsakytas poreikis. Pasirinkimo neturime – kiekvienas buvo sukurtas iš meilės, kad būtų mylimas ir mylėtų. Deja, meilė pasimetė, todėl mes jos ieškome – tiesiog nemokame kitaip gyventi. Velykos ir pavasaris – proga apie tai pakalbėti, šįsyk – apie kitokią meilę.
Giesmių giesmė
Jei reikėtų spėti, kokioje Biblijos knygoje daugiausia kalbama apie meilę, nesuklysime pasirinkę Giesmių giesmę. Akivaizdu, jog tai knyga apie meilę, nors ir nelabai aišku – kieno ji ir kam? Jei ši knyga nebūtų įtraukta į Bibliją, kiekvienas atsakytų, jog Giesmių giesmė yra panaši į migloto siužeto erotinę poemą. Nors joje niekur neminimas Dievas, o tik du vienas kitu besižavintys įsimylėjėliai (neskaitant epizodinių veikėjų), bet Biblijos kontekstas tarsi reikalauja atsisakyti tiesioginio, perdėm žmogiško šios knygos aiškinimo. Todėl ne vienas Giesmių giesmę aiškina per Dievo meilės Jo žmonėms alegorijos prizmę, suteikdamas tekstui dvasines prasmes ir sparnus aiškintojo fantazijai.
Nesijaudink, mielas skaitytojau, čia viskas apie Jėzų! Antai IV–V a. gyvenęs Kirilas iš Aleksandrijos mokė, kad Mylimojo palyginimas su tarp mylimosios krūtų kvepiančiu miros ryšulėliu (žr. Gg 1, 13) reiškia Jėzų, atėjusį Senojo ir Naujojo Testamentų sandūroje, o Testamentai atitinkamai reiškia moters krūtis... Tokia interpretacija, žinoma, nėra be kliaudos, nes, turint lakią vaizduotę, iš bet kokio teksto galima pamokslauti ką tik nori... Ir kam tuomet Biblija? Todėl dalis Giesmių giesmės tyrinėtojų siūlo neskubėti pateikti greitų atsakymų, bet leistis kartu su šios knygos herojais į meilės paieškas.
Pavasaris jau atėjo
Jau pirmuosiuose Giesmių giesmės skyriuose galime pajausti tobulumo, Rojaus ilgesį – mylimosios ir mylimojo žodžiuose skamba Edeno sodą primenantys medžių ir gėlių aprašymai. Mūsų guolis – žalumynuose, mūsų namų rąstai – kedrai, o lubos – kiparisai. Aš esu rožė iš Šarono, slėnių lelija (Gg 1, 17–2, 1). Kaip obelis tarp miško medžių, taip mano mylimasis tarp sūnų. Su džiaugsmu sėdžiu jo ūksmėje, jo vaisius man saldus. Jis atvedė mane į puotos namus, jo vėliava virš manęs – meilė. Atgaivinkite mane vynuogėmis, sustiprinkite obuoliais, nes aš alpstu iš meilės (Gg 2, 3–5).
Pavasaris jau atėjo – kūrinija atsinaujina, ore tvyro meilės atmosfera. Žiema jau praėjo, lietus pasibaigė ir liovėsi. Gėlės jau pasirodė žemėje; atėjo giedojimo metas, ir balandžių garsai girdimi krašte. Figmedžio pumpurai sprogsta, vynuogynai žydi ir kvepia. Kelkis, mano mylimoji, mano gražuole, ateik! (Gg 2, 11–13).
Mylimieji kalbina vienas kitą, kviečia, ilgisi ir laukia, tačiau jų meilė nėra paviršutiniška ar skubanti, nes nuolat skamba motyvas nežadinti meilės anksčiau laiko (Gg 2, 7; 3, 5), ji susaistyta įsipareigojimu ir ištikimybe vienas kitam, todėl poemos viduryje apvainikuojama vestuvėmis (Gg 3, 6–5, 1). Tačiau ši meilė nėra netobula – mylimojo artumą (Gg 5, 2) keičia vienatvė, pažeminimas (Gg 5, 7) ir ilgesys (Gg 5, 8). Nuostabi pavasario gamta sukuria Edeno sodo iliuziją, tačiau aiškėja, jog žmogiška meilė, kad ir kokia ji būtų svaiginanti, įsipareigojanti ir brandi, nesugrąžins žmogaus į Edeno sodą. Žmogaus poreikis yra didesnis, jam reikia kitokios – pastovios, nesibaigiančios meilės.
Meilės jėga
Priešingai, nei daugelis kitų meilės istorijų, kur „pagrindinis veiksmas“ vyksta prieš vestuves, Giesmių giesmė atskleidžia tiek tai, kas vyksta prieš vestuves (iki Gg 3, 5), tiek liudija, kaip klostosi poros santykiai po vestuvių (nuo Gg 5, 2). Atidus skaitytojas pastebės, kad poema neturi aiškios pabaigos, kaip būtų galima tikėtis. Todėl ji – tarsi pasakojimas ar daina be pabaigos, žadinanti viltį ir laukimą kažko tobulesnio – nuostabiausios giesmių giesmės, amžinos ir nesibaigiančios meilės. Tai liudija, kad ištrūkusios iš savo vienatvės dykumos, atsirėmusios į savo mylimojo petį (žr. Gg 8, 5) moters širdis nerimsta – ji trokšta dar didesnės, rodos, net žmogiškus santykius pranokstančios meilės. Ji trokšta priklausyti mylimajam ypatingu būdu – būti antspaudu prie jo širdies, apyranke ant rankos (žr. Gg 8, 6).
Tik meilė formuoja, keičia širdį ir atskleidžia žmogaus tapatybę bei gali atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“ Mes tai atrandame kurdami žmogiškus santykius, tačiau – tik iš dalies. Dar stipriau Giesmių giesmės moters lūpomis apibūdinama pati meilė: ji yra stipri kaip mirtis (žr. Gg 8, 6) – papuolęs į jos glėbį nebeištrūksi. Meilei priderantis pavydas yra žiaurus kaip mirusiųjų buveinė – ji nenumaldomai siekia išskirtinių, nesibaigiančių santykių su tuo, kurį myli, ir nesidalija šiais išskirtiniais santykiais su pašaliniais. Meilė karšta kaip stipriausia liepsna arba Aukščiausio(ji) liepsna – tai vienintelė galima aliuzija į Dievo (Jahvės) vardą šioje poemoje, todėl ji neužgesinama, nenugalima – daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos (Gg 8, 7). Toks meilės apibūdinimas pranoksta mums pažįstamos, žmogiškos meilės ribas. Mylimoji trokšta tobulos, amžinos ir nenugalimos meilės.
Žmogiškos meilės ribotumas
Giesmių giesmė iškelia aukštus standartus sutuoktiniams, kviečia ištikimai ir brandžiai meilei. Jausmai ateina ir praeina – meilės liepsna gali įsiliepsnoti ir prigesti, o gal net visai pasislėpti po kasdienybės pelenais. Santuokoje tenka įveikti „daugelį vandenų“, ir tai gali padaryti tik brandi meilė. Tačiau net tobuliausia santuoka negali iki galo patenkinti mumyse slypinčio tobulos, kitokios meilės troškimo. Santuoka yra puiki, bet nepakankama. Ji ir nebuvo sukurta, kad būtų pakankama. Santuokos tikslas – atspindėti Kristaus ir Bažnyčios santykius, tačiau ji tik atspindys, o ne tobulybė. Santuoka – tik nuoroda į kai ką didingesnio.
Kai kurie žmonės daro didelę klaidą, tenkindami meilės stoką šeimoje nesantuokiniais santykiais, pornografija arba kitomis „meilėmis“, pavyzdžiui, svaigalais ar persidirbimu. Deja, tik nedaugelis santuokų ištveria iki gyvenimo galo, dar mažiau jų buvo laimingos. Vedusieji neretai gyvena toli gražu ne pagal Biblijos standartus: nederamai pavydi – nepasitiki, tampa abejingi, atšiaurūs ar net bjaurūs. Galiausiai mirties vandenys užgesina ir meilę subrandinusių, išsaugojusių sutuoktinių židinį. Galbūt ji kaip dvasinis turtas, įkvepiantis pavyzdys atiteks šeimos vaikams, tarnaus kaip gražus prisiminimas kitoms šeimoms, tačiau būkime atviri – tai nėra amžina meilė, stipriausia liepsna. Todėl mums visiems – tiek susituokusiems, tiek vienišiems; tiek mylimiems, tiek išduotiems; tiek ištikimiems, tiek paliktiems; tiek besidžiaugiantiems, tiek verkiantiems – reikia kitokios meilės. Meilės, kuri stipresnė už mirtį, kuri visa ištveria ir niekada nesibaigia (žr. 1 Kor 13, 7–8).
Pergalinga meilė
Velykos – tai daugiau nei pavasaris ir atgimstanti gamta. Tai tikėjimas, kad Dievo Sūnus gimė į šią žemę kaip tobulos Dievo meilės įsikūnijimas. Jis gyveno meilės gyvenimą dėl mūsų – taip, kaip mes turėjome gyventi, bet negyvenome. Jis atsidavė teisingos Dievo rūstybės teismui už mūsų nuodėmes. Meilė paaukojo save kaip tobulą permaldavimo auką, buvo pasmerkta ir prakeikta, palaidota kape, nusileido į mirusiųjų buveinę. Saulė aptemo, paukščiai nustojo čiulbėti, dangus sulaikė kvėpavimą... Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos, nes jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna (Gg 8, 7). Dievo meilė yra stipresnė už mirtį – ji niekada nesibaigia, jos pavydas (troškimas būti su savo išrinktaisiais) galingesnis už kapą. Ji kėlėsi iš mirusių, išvertė pragaro duris ir triumfavo prieš mirtį. Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė? (1 Kor 15, 55).
Mielas pakeleivi, Velykų sekmadienį Jėzus kviečia tave jungtis prie Jo išrinktosios nuotakos (Bažnyčios) džiaugsmingam meilės šokiui. Jis mus atrado vienatvės ir mirties dykumoje, todėl nedelskime, skubėkime – bėkime pas Jį. Nedvejokime Jo meile – Ji tobula ir niekada nesibaigia. Ji kitokia.
„Niekada nepaliks, bus šalia.
Nuolat klumpantį guos, ves ir mokys.
Gal skaudės, bet bus skausmas kitoks:
Jėzaus meilė pakels. Ji kitokia“.
(Elena Kaminskienė. „Kitokia meilė“)
_64x64_9de.jpg)
