Liepą maldose žvelkime į savo Mylimąjį

Liepa - pats vidurvasaris. Įprastai tai karščiausias metų laikas. Laukuose auga kviečiai, linai, rapsai. Soduose noksta vaisiai, sirpsta uogos, miškuose pasirodo pirmieji grybai. Viskas „teka“ įprasta vaga. Ir taip jau daugelį amžių. Jėzus sakė, kad viskas bus kaip ir Nojaus laikais: sėja, pjūtis...

O kokia vaga „teka“ mūsų vidinis gyvenimas, kokie mūsų santykiai su Kristumi? Ar mes girdime Jo balsą? Ar iš tūkstančių kitų balsų galime atskirti savo Mylimojo balsą? Giesmių Giesmėje vaizduojami mylimojo ir mylimosios santykiai. Krikščionių tradicijoje dažniausiai tai suprantama kaip Dievo ir Dievo tautos meilės palyginimas (tarp Dievo ir Izraelio, tarp Kristaus ir bažnyčios), kartu išreiškiantis įkvėptą žmogiškosios meilės idealą.  

Kristaus ir bažnyčios santykiai išskirtiniai: Kaip lelija tarp erškėčių, taip mano mylimoji tarp dukterų <...>  Kaip obelis tarp miško medžių, taip mano mylimasis tarp sūnų.

Lelijos skiriasi nuo erškėčių. Obelis išsiskiria iš miško medžių.

Kristus trokšta bendrauti su savo nuotaka - bažnyčia: Mano balandėle, gyvenanti uolų plyšiuose, parodyk savo veidą! Leisk išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas gražus ir veidas žavus (Gg 2, 14).

Bažnyčia ieško maldose Kristaus, kaip mylimoji ieškojo savo mylimojo Giesmių giesmėje: Naktį savo guolyje ieškojau to, kurį myliu; aš ieškojau jo, bet neradau. Aš kelsiuos, eisiu į miestą, vaikštinėsiu miesto gatvėmis ir aikštėmis, ieškosiu savo mylimojo. Aš ieškojau jo, bet neradau. Mane sutiko miesto sargybiniai, vaikščiodami miesto gatvėmis. Aš paklausiau, ar jie nematė mano mylimojo. Praėjusi pro juos, radau tą, kurį myliu. Pagavau jį ir nepaleidau, kol neįsivedžiau į savo motinos namus, į kambarį savo gimdytojos (Gg 3, 1-4).

Skaitydami pastebime, kaip atkakliai ji ieško Jo. Neradusi namuose, ji eina į miestą, net naktį ir nenurimsta tol, kol Jį suranda. Kada paskutinį kartą tu taip atkakliai ieškojai savo maldose Viešpaties?

Pakilk šiaury, pūsk, pietų vėjau, į mano sodą, kad jo kvapas sklistų toli! Tegul mano mylimasis ateina į savo sodą ir valgo jo skanių vaisių (Gg 4, 16). Kokį kvapą mes (bažnyčios) šiandien skleidžiame? Ar Kristus atėjęs į bažnyčią atranda malonų, brolių ir sesių bendravimą? Ar atėjęs Viešpats valgys skanių Bažnyčios - Dievo sodo - vaisių: matys meilę, kantrybę, susivaldymą...?

Aš miegu, bet mano širdis budi. Tai balsas mano mylimojo, kuris beldžia į duris: „Atidaryk, mano sesuo, mano mylimoji, mano balandėle, mano tyroji! Mano galva pilna rasos, o mano garbanos - nakties lašų. Aš nusivilkau savo drabužius, kaip aš juos vėl apsivilksiu? Nusiploviau kojas, kaip vėl jas sutepsiu? (Gg 5, 2-3).

Jėzus stovi prie širdies durų ir beldžia - Jis laukia tavęs. Po daugybės kasdienių rūpesčių mes miegame. Kartais aptingstame ir jau nebesikeliame su aušra pasitikti Mylimojo. Miegas toks saldus, taip sunku keltis. Jis nueina. Tada mes desperatiškai pradedame Jo ieškoti. Kartais ne ten einame, todėl nukenčiame bei patiriame gėdą. Aš atidariau duris savo mylimajam, bet jis buvo nuėjęs. Mano siela alpo, kai jis kalbėjo. Aš ieškojau jo, bet neradau; šaukiau, bet jis neatsiliepė. Mane pastebėjo miesto sargai. Jie mušė ir sužeidė mane; sienų sargai nuplėšė mano apsiaustą (Gg 5, 6-7).

Mes sulaukiame įvairių klausimų, pašaipų, kritikos: dėl ko tu kenti? Ką tau duoda tikėjimas? Kam tu tarnauji? Kuo gi tavo Dievas geresnis už manąjį?

Ar tu galėtum atsakyti taip: Mano mylimasis skaistus ir įraudęs, geriausias iš dešimties tūkstančių (Gg 5, 10).

Meilė yra stipri kaip mirtis. Todėl Paulius užduoda klausimą Romos tikintiesiems: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 35-39).

Giesmių giesmėje mylimoji patyrė nuostabių gyvenimo akimirkų, kentėjimų, išgyveno desperaciją. Ji  savaip įsivaizdavo santykius su Mylimuoju, su broliais ir sesėmis. Teko daug išgyventi. Tačiau knygos autorius pabaigoje klausia: Kas yra ta, kuri ateina iš dykumos, pasiremdama į savo mylimąjį? (Gg 8, 5).

Ar po visų audrų Bažnyčia dar remiasi į Kristų? Taip, ji remiasi. Ji eina pasiremdama į savo Mylimąjį. Tik Jis ją palaiko išeinančią iš dykumos, iškentusią gyvenimo audras, santykių sunkumus, nusivylimus.

Jei tau leistų gyventi gyvenimą iš naujo, ką tu pasirinktum? Ką pakeistum? Ar atsisakytum Kristaus meilės? Jei tau būtų suteiktos aukštos pareigos, patikėtas geras verslas, garantuotas komfortiškas ir ramus gyvenimas, ar tu iškeistum tai į Kristaus meilę?

Gal atsakysi kaip mylimoji: Jei žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą,būtų vertas tik paniekos (Gg 8, 7).

Tad, broliai ir seserys, liepos mėnesį melsdamiesi ieškokime Kristaus;
būkime ištvermingi ir atkaklūs maldoje;
atgaivinkime savo meilę Jam ir vienas kitam;
melskime, kad mūsų bažnyčios skleistų malonų Viešpaties pažinimo kvapą;
remkimės į Viešpatį.