Mano Dievas

Prieš pakildamas į dangų, Kristus įsakė mokiniams eiti į visą pasaulį ir skelbti Gerąją naujieną. Tad tikintieji, nesvarbu, kokia kalba jie kalba, kurioje kultūroje tarpsta ir kuriuo laikmečiu gyvena, yra įpareigoti dalintis Gerąja tikėjimo žinia. Prieš išsiruošiant į pasaulį skelbti išganingąją Evangeliją, svarbu išsiaiškinti, kokia tos Gerosios žinios esmė ir koks yra Dievas, kurio žinią mes žmonėms nešame.

Tad pažvelkime į vieną žymiausių Kristaus išsakytų palyginimų, kuris puikiai atskleidžia Evangelijos žinios esmę - maloningo Dievo gailestingumą nusidėjusiems žmonėms.

Nuopuolis

Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį (Lk 15, 12).

Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje užrašytas Kristaus papasakotas palyginimas apie dramatišką vienos šeimos istoriją. Jaunesnysis šeimos sūnus savo įžūliu elgesiu nusidėjo, nesilaikė nusistovėjusios tvarkos. Nesulaukęs tėvo mirties, jis pareikalavo palikimo dalies ir, ilgai negaišęs, po kelių dienų iškeliavo į tolimą šalį. Apsistojęs svečiame krašte, jaunasis maištininkas gyveno linksmai, tačiau, atėjus sunkmečiui, turtas, kaip pavasario sniegas saulei pakilus, ištirpo. Jaunasis maištautojas atsidūrė gatvėje,  tiksliau netgi blogesnėje situacijoje - prie kiaulių gardo. Skurdas ir badas taip sudarkė jaunojo maištininko sielą, kad jis svajodavo gurgiantį pilvą prikimšti kiaulių ėdalo, kurio jam draudė nuožmus šeimininkas. Taip pretenzinga ambicija sudužo, susidūrusi su skaudžiomis realybės uolomis, žadindama iš beprotystės miego.

Ši istorija primena žmogaus nuopuolį Edeno sode. Abiejų istorijų pradžioje buvo tobula bendrystė. Bendrystė su Dievu, šeima, darni bendruomenė, kurioje kiekvienas narys buvo svarbus ir reikšmingas, išlaikęs savo orumą bei vertę, kiekvienam užtikrintos teisės, privilegijos ir ribos. Šios istorijos panašios ir tuo, kad abiejų istorijų herojai - Adomas ir jaunėlis sūnus - peržengė jiems Dievo ir visuomenės nustatytas ribas. Abu buvo maištininkai, abu buvo iškreiptos laisvės ir nepriklausomybės siekėjai. Abu siekė išsivaduoti iš Dievo, šeimos, tėvo „gniaužtų“. Taip jie siekė įsitvirtinti, pakilti aukščiau už nustatytą tvarką, panaikinti Dievo įstatymo ir malonės ribas. Šie veikėjai patys sau norėjo tapti įstatymu, matu ir atskaitos tašku. Nusikratę Dievo, tėvų, šeimos, tradicijos „vergovės“ saitų, jie manėsi pasieksią saviraiškos, veiksmų ar kitokią laisvę.

Tačiau abi istorijos atskleidžia vieną neginčytiną tiesą: pamynęs moralinį įstatymą, atmetęs Dievo nustatytą tvarką, paneigęs Kūrėją ir savo gimdytoją, žmogus pasuko griūties ir skausmo keliu. Šimtus ir tūkstančius kartų gyvenimiškoji patirtis patvirtino šio principo tvarumą. Jaunėlio sūnaus, kaip ir visos žmonijos, vertybių nuosmukis paaiškinamas ne socialinės politikos silpnumu, bet prigimtine nuodėme, maištu prieš Dievą ir Jo tvarką.

Mūsų protėvis Adomas pasirinko kelią, kuris jį vedė tolyn nuo Kūrėjo, nuo Dievo, nuo teisingumo ir įstatymo. Taip nuodėmė persmelkė žmogaus asmenybės šerdį: jis sugedo morališkai, pakito jo vertybės. Sąžinė, kaip sugedęs kompasas, klaidina, kai reikia daryti moralinius pasirinkimus. Egzistencine prasme žmogus taip pat yra paklydęs. Dievas yra toji „stichija“, kurioje žmogus atranda ne tik savo Kūrėją, prasmę, bet ir pats save. Nesuradęs savo Kūrėjo, stovėdamas nugara į Tą, kuris jį sukūrė, žmogus niekada negalės iki galo patirti laimės ir pilnatvės jausmo savo gyvenime ir veikloje, kuria jis užsiima. Žemiškoji egzistencija apkarsta. Juk žmogus sukurtas amžinai būti su Dievu, ir tik Kristuje šis pažadas gali išsipildyti. Socialinis žmogaus gyvenimas taip pat yra sudrumsčiamas į lauką besiveržiančių vidinių konfliktų, prieštarų ir maištingumo purvo. Kristus sakė, kad iš žmogaus širdies kyla pykčiai, vaidai, nesantaikos, konfliktai, neapykanta, smurtas, žudymai ir karai.

Skaudus Pradžios istorijos nuopuolio aidas šiame palyginime apie sūnų palaidūną neleidžia mums pamiršti tikrovės, kurios dalimi esame.

Atgaila

Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ (Lk 15, 19)

Tačiau Kristaus pasakojimas nenutrūksta. Tas trumpas žodelis „tačiau“ iš esmės pakeičia minties eigą. Jis ypač svarbus ir reikšmingas šiame palyginime, nes Kristaus pasakojimas nesibaigia sūnaus palaidūno vargingos būsenos konstatavimu ir apraudojimu. Tai - tik įžanga į tolimesnę ir pačią svarbiausią palyginimo mintį - pokyčius, kurie vyksta nusidėjėlio širdyje.

Deja, šiandien religingi žmonės dažnai nenustoja rypuoti nusidėjėlių linčiavimo litanijos. Jie negali sustoti apraudodami žmogaus sugedimą, negali liautis smerkti nusidėjėlių ir kitų bloga darančių. Galbūt todėl, kad pamiršta tą trumpą žodį „tačiau“. TAČIAU istorija čia nesibaigia, įvykiai gali keistis. Žmogaus širdyje gali vykti pokyčiai, ir vienas Dievas težino, kaip ir kada jie prasidės...

Palyginime jaunėlis sūnus priėjo liepto galą. Jis tai sau įvardino ir pradėjo atgailauti už padarytą nusižengimą. O juk jis galėjo save teisinti, ieškoti racionalių paaiškinimų ar išsisukinėti nuo skaudžios realybės. Tad pirmasis atgailos vaisius yra svarstymas - paklydėlis pradėjo mąstyti. Jis pradėjo raustis savo atmintyje, kuri jam bylojo, kad jo tėvo samdiniai gyvena nepalyginamai geriau nei jis šiandien. Savojo gyvenimo apmąstymas yra pirmasis žingsnis į atgailą.

Vėliau palaidūnas pradėjo kurpti atsiprašymo žodžius. Juk pabudusi sąžinė neleido manyti, kad jis gali lyg niekur nieko grįžti į namus ir sėstis prie tėvo stalo. Tad mintyse jis susidėliojo atsiprašymo žodžius. Tai pirmieji žingsniai maldos ir atgailos link. Trečiasis atgailos etapas yra ryžtingas gyvenimo pakeitimas. Šiam maištininkui reikėjo pakeisti gyvenimo kryptį. Neužteko tik puoselėti sąžinę priekaištaujantį kirminą krūtinėje, kad nusiramintų ir sakytų, jog viskas su manimi gerai reikėjo sugrįžti pas tėvą. Tad teko apsisukti ir tuo keliu, kuriuo iškeliavo svetur, sugrįžti atgal pas tėvą. Tai - radikalus pokytis, kurį mes, krikščionys, linkę vadinti atsivertimu.

Labai svarbu pastebėti, kad jei ne Kristus, bet koks apgailestavimas už savo nusižengimus neturėtų atperkančios galios ir poveikio. Juk neužtenka tik atsiprašyti, kad būtų panaikintas žmogaus nusikaltimas, nes teisingumas reikalauja atpirkimo, žalos atlyginimo. Valstybei ir įstatymui nusikaltęs asmuo negali teisme ar kalėjime pasakyti: „Žinote, viską apsvarstęs aš supratau, kad buvau kaltas. Prašau, atleiskite“, atsistoti ir išeiti iš teismo salės ar įkalinimo įstaigos. Teisingumas reikalauja, kad nusikaltęs asmuo atlygintų kitam asmeniui ar teisingumui padarytą žalą. Lygiai taip pat ir Dievo teisumas reikalauja, kad žmogaus padaryta žala būtų atlyginta.

Štai kodėl tokia svarbi yra Kristaus kryžiaus auka, nes pats žmogus nėra pajėgus atpirkti savo nusikaltimų. Jėzus mirė ant kryžiaus ir prisikėlė tam, kad kiekvienas žmogus būtų atpirktas ir kiekviena nuodėmė būtų nuplauta. Paaukotas Velykų Avinėlis nuteisina kiekvieno nusidėjėlio sielą, jei tik ši patiki Atperkančiąja auka ir ateina pas Tėvą.

Priėmimas

Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo (Lk 15, 20).

Tėvas, kuris vaizduojamas palyginime, laužo socialinius stereotipus. Anuometinėje patriarchalinėje kultūroje vyriausias šeimos vyras būdavo viso gyvenimo centras ir ašis. Jis niekada neidavo pas žemesnį statusą turintį ar prasikaltusį asmenį. Anie turėdavo artintis. Tuo labiau vyrai, tėvai, patriarchai niekada nelakstydavo, nes tuometinė apranga tiesiog neleisdavo to daryti. Tad norintis bėgti asmuo privalėjo pasikelti apdarus, o tai derėjo daryti tik vaikams ir moterims. O štai palyginime regime tėvą, kuris demonstravo stiprias emocijas, nesusivaldymą - jis bėgo pas sūnų, nepaisė statuso, nepaisė apkalbų ar aplinkinių reakcijų (užtenka prisiminti, kaip į tokį tėvo geranoriškumą reagavo vyresnėlis sūnus) ir su džiaugsmu priėmė grįžtantį sūnų.

Kristus šiuo palyginimo epizodu norėjo pamokyti savo mokinius, kaip džiugiai nusidėjėlio atgailą priima Dangus. Viešpats džiaugiasi, kai sūnūs ir dukros palaidūnai susivokia ir permąsto savo gyvenimą, pradeda melstis ir, pasitikėdami Kristaus atperkančia auka, ieško Dangaus karalystės.

Mano Dievas

„Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis (Lk 15, 24).

Džiaugsmu pulsuojanti atgailos ir atlaidumo šventė atskleidžia Dievo, kurį apreiškė Kristus, charakterį. Tai parodė, kad Dievas nėra priešiškas žmogui. Atvirkščiai, Dievas yra atviras kiekvienam žmogui. Jis ne tik trokšta būti su žmogumi, bet Jis ir sumokėjo aukščiausią kainą, kad kiekvienas, kuris tiki Kristų, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Šis Dievas yra Bažnyčios Dievas, Jėzaus Kristaus Tėvas, Jis yra Evangelijos šerdis. Jis yra tavo ir mano Dievas. Bažnyčia turi pažinti mylintį ir atlaidų Dievą. Nuodėmėse skęstančiam pasauliui reikalingas toks Dievas, kuris primena tiesą apie tikrąją sielos būklę – maištą, nuodėmę ir kaltę, - bet tuo pat metu parodo išeitį - atgailą, susitaikymą ir teisų gyvenimą per Kristų. Ne kaltinimas, bet apvalymas, perkeitimas ir įgalinimas gyventi gyvenimą su Dievu turėtų būti krikščionių skelbiama žinia.

Iliustracijoje Bartolomé Esteban Murillo "Sūnus palaidūnas" (XVII a.)