Mylinti širdis

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 34–40).

Šie Kristaus žodžiai dažnai skamba bažnyčiose, bet kartais jas lankantys krikščionys šiuos du didžiausius įsakymus apleidžia ir pamiršta. Įstatymo mokytojas tikrai tai žinojo, nes minima, jog jis Jėzų paklausė mėgindamas. Viešpats tiesiog jam priminė, kas svarbiausia žmogaus gyvenime.

Daug Biblijoje minimų Dievo įsakymų, palyginimų, istorijų bei pamokančių ištarmių, patarlių ir gyvenimiškų elgsenos pavyzdžių mums jau yra pažįstami ar net senai žinomi. Tik kyla klausimas – ar mes to laikomės? Ar taikome tai savo kasdieniame gyvenime, bendraudami vienas su kitu ir su Dievu?

Ir nors suaugę krikščionys žino, kaip reikia ir galima gyventi mylint Dievą, deja, dažnai taip negyvena. Prisiminiau vieną komiksą, vaizduojantį 4–5 metų mergaitės ir berniuko pokalbį. Mergaitė klausia berniuko: „Ar tu mane myli?“ Šis atsako: „Taip.“ Tada mergaitė vėl klausia: „O tu myli taip, kaip myli suaugę?“ Berniukas atsako: „Ne, aš tave myliu iš tikrųjų!“

Liūdna ir gaila, kad taip yra, bet šis komiksas atspindi suaugusių žmonių gyvenimo realybę, kurią pastebi net vaikai: sakoma „Myliu“, bet darbai ir elgesys dažniausiai rodo ką kita... Šiandieniniame pasaulyje tai jau nieko nestebina, nes pasaulis pilnas veidmainystės, tuščių pažadų, netikrumo, apgaulės... Tai ryškiai vyksta netikinčiųjų gyvenime, bet skaudžiausia, kad tai vyksta ir tarp tikinčiųjų, sakančių, kad myli Dievą – tarp tų, kurie daugelį metų seka Kristų.

Pažvelkime į kelis Naujajame Testamente minimus asmenis, kurie nebuvo labai ryškūs veikėjai Evangelijų pasakojimuose, atvirkščiai, greičiau keisti ir net sukeliantys įtarumo dėl savo gyvenimo būdo prieš sutinkant Kristų. Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Su Juo buvo dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų, kurios jiems tarnavo savo turtu (Lk 8, 1–3).

Iš pirmo žvilgsnio keistai atrodančios (buvusios apsėstos demonų), silpnos (išgydytos nuo ligų) moterys eina kartu su Jėzumi ir tarnauja savo turtais. Bet tik neatidus skaitytojas Evangelijų pasakojimuose nepastebės, kad šios moterys su Jėzumi keliauja nuo pradžių iki galo – nuo Galilėjos iki Golgotos. Jos ne tik ėjo, bet ir ištikimai tarnavo, nepabėgo, kai Jėzus buvo suimtas, kankinamas ir nukryžiuotas, – jos sekė Jėzų iki galo.

Jų pasirinkimas buvo labai drąsus, nes tuo metu moterys neturėjo tokių teisių, kokias moterys turi šiandien – jos nebuvo gerbiamos, vertinamos. Bet šios moterys neišsigando žvilgsnių, nuomonių apie jas, apie Mokytoją, Jo mokinius, kurie irgi nebuvo „pavyzdingi berniukai“. Joana buvo karaliaus Erodo prievaizdo Chūzo žmona – aukštuomenės moteris, gyvenusi šalia karaliaus. Kai Dievo meilė ir tiesa pakeitė jos širdį, ji nebijojo nei to meto kunigų nuomonės apie ją, nei kitų valdininkų žmonų žvilgsnių ir savo (turbūt ir vyro) turtu rėmė Jėzaus tarnavimą. Nes ji patyrė, ką reiškia būti sveikai ir išlaisvintai nuo savo sielos sunkumų bei kūno ligų. Tas, kuris to nepatyrė, sunkiai supras... Jėzaus prisilietimas atneša šviesą į daugelį gyvenimo sričių – išnyksta šykštumas, godumas bei meilė pinigams, rankinukams, papuošalams ar kitiems daiktams, palieka priklausomybės demonai, kurie anksčiau laikė surakinę paleistuvystės, alkoholio ar narkotikų liūne...

Tik būnant arti Jėzaus įmanoma taip mylėti, taip tarnauti, likti ištikimam savo širdyje ir mylėti neveidmainiškai. Vienintelis apaštalas Lukas aprašo, kad Marija Magdalietė ir kitos moterys tarnavo savo turtu. Turbūt kiekvienas žmogus supranta, kad trejus metus vaikščioti ir sakyti pamokslus, šelpti, maitinti ir gydyti, ką darė Jėzus Kristus, reikėjo resursų. Reikėjo valgyti, apsiauti, apsirengti, kažkur nakvoti, o visa tai juk kainuoja. Be abejonių, tiek drabužis, tiek apavas anuomet kainavo mažiau, bet vis dėlto kainavo.

Marija Magdalietė neskaičiavo savo aukų, nes Kristus jai dovanojo laisvę iš demonų bei nuodėmių ir suteikė tikėjimą amžinuoju gyvenimu. Mes visi mažiau ar daugiau patiriame velnio atakų savo gyvenime, ypač iki susitikimo su Jėzumi Kristumi (atsivertimo), nes Šventasis Raštas aiškiai sako: visas pasaulis yra piktojo (1 Jn 5, 19). Kas gali ginčytis, kad būdamas kūdikiu nešaukdavo garsiau už tėvus? Kas pasakys, jog niekada ant nieko nepyko ir savo gyvenime nėra melavęs ar ko nors savo elgesiu ir manipuliacijomis nėra įskaudinęs? O kiek apkalbų, teismo žodžių be tikros priežasties išsakyta artimųjų adresu?

Marija Magdalietė tapo laiminga ir mylėjo savo Gelbėtoją. Ji ištikimai Jam tarnavo iki pat kryžiaus. Kai Jėzus miršta ant kryžiaus, tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos sekė paskui Jėzų nuo Galilėjos, Jam tarnaudamos. Tarp jų buvo Marija Magdalietė (Mt 27, 55–56). Ji žvelgė į kryžių iš tolo. Ji žvelgė į Jėzų ir tada, kai Jo mokiniai Jį palikę pabėgo, kad nesuimtų ir jų (Mt 26, 56).

Mylinti Kristų ir kryžiaus nebijanti Marijos Magdalietės širdis dar labiau prisiartina prie Kristaus, kai Jis paguldomas į kapą: Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo tapęs Jėzaus mokiniu. Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė kūną atiduoti. Juozapas paėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Užritęs didelį akmenį ant kapo angos, nuėjo. Ten buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą (Mt 27, 57–61).

Ji sekė Jėzų nuo Galilėjos, vadinasi, nuo pat Jėzaus tarnystės pradžios. Neabejoju, kad ji buvo girdėjusi Jėzaus žodžius: Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje (Mt 10, 28–33). Marija suprato, kaip svarbu sekti Kristumi ir nebijoti žmonių akivaizdoje išpažinti, kad Kristus yra tavo Viešpats. Ji suprato kryžiaus, kurį Jėzus ragino imti kiekvienam, apsisprendusiam tapti Jo mokiniu, vertę ir kainą. Ta vertė bus patvirtinama ne čia, ne Golgotoje ar jos pakalnės slėniuose, bet ten – Amžinuose namuose, kurie yra statomi ne žmogaus rankomis (2 Kor 5, 1). Ji girdėjo šiuos žodžius ir jais tikėjo. Tikėjimas ir meilė suteikė drąsos būti šalia savo Mylimojo, kurį ji iš tikrųjų mylėjo – ji tai įrodė savo elgesiu.

Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją. Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo atlygį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo atlygį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens vienam iš šitų mažųjų dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo atlygio (Mt 10, 38–42).

Marija paėmė savo kryžių ir nešė jį – ji buvo arti Jėzaus ne tik tada, kai Jam ir Jo mokiniams galėjo paduoti šalto vandens. Ji nebijojo prarasti savo gyvenimo, kad ir kas nutiktų, nes jos širdis matė atlygį už meilę Viešpačiui. Todėl, manau, ne atsitiktinai jai pirmajai pasirodo prisikėlęs Viešpats: Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė (Mk 16, 9–10).

Jos meilė neliko be atsako – ji pirmoji pamatė Prisikėlusįjį.

Kai apaštalas Jonas užrašo Jėzaus jam išsakytus žodžius, nekyla abejonių, jog Marija Magdalietė buvo tarp nugalėtojų, kaip ir visi apaštalai: Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje (Apr 3, 5).

Mylėkime Viešpatį visa širdimi, kaip parašyta: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Drąsiai išpažinkime, nesigėdykime savo Viešpaties žmonių akivaizdoje, nes atlygis tikrai ateis. Nugalėtojas bus aprengtas ne šio pasaulio šlove, bet amžinojo gyvenimo džiaugsmu – jo vardas bus įrašytas gyvenimo knygoje, nes jis mylėjo Jėzų Kristų ir visada, visur su tikra meile išpažindavo Jo vardą.

  Mylinti širdis regės prisikėlusį Kristų visoje Jo šlovėje!

 

Giedrius Ažukas