Neatsakyti poreikiai

 

Dažnai savęs klausiu: ar Viešpats girdi mano maldas? Ar mano maldos priimtinos Dievui? Juk jei aš meldžiuosi Jėzaus vardu, tai reiškia lyg pats Jėzus melstųsi ir prašytų kartu su manimi. Taip pat pagalvoju, ar tikrai Jėzus melsdamasis prašytų to, ko prašau aš? Būkime sąžiningi ir pripažinkime – daug mūsų maldų lieka be atsako, na, bent jau mums taip atrodo. Norint atsakyti į šiuos ir panašius klausimus, tenka atidžiau pažvelgti į mūsų maldos gyvenimą ir maldų turinį.

 Dievo žodis mus moko ir net ragina prašyti, ir tai mums visiems suteikia daug vilčių. Tačiau vėl iškyla tas pats klausimas: ar mes, Dievo vaikai, galime savo dangiškojo Tėvo prašyti, ko tik mūsų širdis geidžia, ir Jis mums tai suteiks? Manau, ne vienas iš mūsų pastebėjome, jog vos mums įtikėjus Viešpats gausiai liejo savo malonę ir, atrodo, dažniau atsakydavo į mūsų prašymus. Tačiau praėjus jau ne vienam dešimtmečiui Kristuje mes pasikeitėme, ir Viešpats nori mums suteikti daugiau supratimo ir Jo pažinimo, nei turėjome iš pradžių, kad mes daugiau suprastume Jo žodį ir pažintume Jį, nei pačioje tikėjimo kelio pradžioje.

Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška (1 Kor 13, 11). Taigi, augant dvasiškai Kristuje ir vis daugiau Jį pažįstant, turėtų keistis ir mūsų maldos. Manau, jog mūsų maldų turinys parodo, kiek mes pažįstame Dievą. Laikui bėgant, Viešpats iš mūsų tikisi didesnės dvasinės pažangos – juk kam duodama, iš to ir reikalaujama. Nenormalu, jei visą savo gyvenimą liekame kūdikiai Kristuje. Girdėdami apie Jo meilę ir gerumą, mes džiaugiamės ir kuriame savo ateities planus „kartu su Dievu“. Prašome Jo padėti įgyvendinti mūsų asmeninius planus, net nesusimąstydami, ar Viešpats jiems pritaria. Tačiau kai mūsų maldos lieka be atsako, nusimename, o kartais net supykstame ant Dievo. Prisiminkime Jėzaus mokinius, kurie prašė aukštos pozicijos Dievo karalystėje. Jėzus jiems atsakė: Nežinote, ko prašote. Kitą kartą Viešpats priekaištavo mokiniams, sakydamas: Nežinote, kokios dvasios esate. Šie pavyzdžiai mums kalba apie Jėzaus mokinių kūniškumą ir savanaudiškumą.

   Apaštalas Jonas, vienas mylimiausių Jėzaus mokinių, rašo: Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus (1 Jn 5, 14). Taip pat melsdamiesi Viešpaties malda sakome: Tebūnie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje, todėl anksčiau ar vėliau mums teks pripažinti Dievo visavaldystę ir viešpatavimą visose situacijose. Juk ir žemiški vaikai klauso tėvų ir vykdo jų valią, tuo labiau mes, Dievo vaikai. Prisiminkime žydų patirtį, kuri aprašyta Izaijo pranašystės 58 skyriuje. Nors Dievo tauta buvo uoli pasninkauti ir melstis, jos gyvenimas liudijo ką kita. Todėl Viešpats ragino savo tautą gyventi pagal Jo karalystės principus ir pažadėjo atsakyti į jų maldas, pasotinti jų sielą sausros metu ir sustiprinti jų kūnus. Mūsų Viešpats nepasikeitė – Jis yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius.

   Dievas kelia sąlygas savo žmonėms. Taip buvo Senosios Sandoros metu, taip yra ir šiandien. Biblijoje gausu paraginimų, pamokymų, o taip pat ir įsakymų, kurie skirti tikintiesiems, todėl iš mūsų Jis tikisi paklusnumo. Laiške romiečiams apaštalas Paulius rašo, jog kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo. Viena iš pagrindinių Kristaus Dvasios savybių yra paklusnumas. Kristus buvo klusnus savo dangiškajam Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties. Pamąstykime apie tai, juk Kristus grįš pasiimti savųjų, todėl nuolat tirkime save, ar esame Jame. O gal gyvename savanaudišką gyvenimą, kuris Dievui nepatinka, tačiau drąsiai ir „su pasitikėjimu“ atnešame savo poreikius prie Jo malonės sosto, nes Dievas mus myli ir „privalo“ atsakyti į visus mūsų poreikius? Deja, Viešpats nėra mūsų norų ar pageidavimų pildytojas, Jis – savo planų ir savo valios Vykdytojas. Jokūbas savo laiške labai griežtai pasisako apie savanaudžius maldininkus, kurie prašo tik norėdami patenkinti savo užgaidas.

Visa širdimi tikiu Dievo aprūpinimu, Jo pagalba bei apsauga. Tačiau ne tai yra mano gyvenimo tikslas ar motyvacija gyventi su Juo ir tarnauti Jam. Aš noriu pažinti Dievą tokį, koks Jis yra, nesvarbu, ar Jis mane laimina, ar veda per dykumas. Aš noriu pašlovinti Dievą savo gyvenimu ir ieškoti Jo karalystės. Juk Kristus mokė savo mokinius duoti, aukoti, prarasti savo asmeninį gyvenimą dėl Jo. Kryžius – tai žmogiško kūniškumo ir savanaudiškumo atsisakymas, tad jei neimame savo kryžiaus, esame Jo neverti.

Jėzus mokė nekrauti turtų žemėje, bet krauti turtus danguje. Visgi dar taip dažnai mes trokštame laikinų, žemiškų dalykų, o nesirūpiname tapti turtingais pas Dievą... Te Viešpats įkvepia mus siekti amžinųjų dangiškosios Karalystės vertybių!

 

 

 

Bendrinti: