Pamokslaudamas ir mokydamas žmones, Jėzus dažnai pasitelkdavo įvairius palyginimus. Kalbėdamas apie sudėtingus „dangiškuosius“ dalykus Jis pateikdavo pavyzdžių iš kasdienio „žemiškojo“ gyvenimo darbų ir buities. Savo tautiečiui Nikodemui Jis sakė: Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? (Jn 3, 12). Tikriausiai visiems, anot Ekleziasto, „esantiems po saule“, sunkiai suvokiama ir įsivaizduojama Dangaus arba Dievo karalystė bei amžinasis gyvenimas anapus, todėl apie tai Jėzus kalbėdavo, vartodamas suprantamus ir lengviau suvokiamus pavyzdžius bei simbolius.
Evangelijos pagal Matą 13 skyriuje, mokydamas apie Dangaus karalystę, Jėzus pateikia net septynis skirtingus palyginimus. Du iš jų Jis mokiniams išaiškina – tai palyginimai apie sėjėją ir rauges tarp kviečių. Kitus palieka išsiaiškinti mums patiems. Dangaus karalystė palyginama su sėkla, krintančia į dirvą, raugu, kurį naudoja šeimininkė, žvejų jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų, bei atrastu lobiu.
Atrastas lobis
Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą (Mt 13, 44).
Dirvoje ar bet kokioje kitoje vietoje lobis dažniausiai aptinkamas atsitiktinai. Taip ir dvasiniai dalykai dažnai atrandami tarsi atsitiktinai. Esu girdėjęs liudijimų: „Ėjau gatve ir išgirdau giedant, pamokslaujant... Nelabai ką supratau, bet nuėjau į bažnyčią, meldžiausi atgailos malda, prašiau, kad Jėzus ateitų į mano širdį bei gyvenimą ir... staiga atradau LOBĮ!“ Dažnai mums atrodo, kad mes atradome lobį, bet iš tikrųjų turbūt svarbiau tai, kad Viešpats leido mums jį atrasti.
Tai puikiai iliustruoja apaštalo Pauliaus pamokslas Atėnų Areopage. Vaikščiodamas tarp gausių Antikos meno kūrinių, Paulius atranda graikų pastatytą aukurą „Nežinomam dievui“ (Apd 17, 23). Kaip liudija istoriniai šaltiniai, šis paminklas(-ai) atsiradęs VI a. pr. Kr., Atėnuose siaučiant marui. Pranašas iš Kretos salos patarė atėniečiams šalia jų garbinamų dievų panteono pradėti aukoti aukas dar ir nežinomiems dievams – kad šie taip pat nerūstautų. Atradęs šį aukurą, apaštalas Paulius pamokslauja susirinkusiems atėniečiams apie jiems dar nežinomą, tikrąjį Dievą: Tą, kurį nepažindami garbinate, [...] Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas [...] nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų (Apd 17, 23–27).
Tartum apgraibomis Jį atrastų... Lobių paieškos beveik visada susijusios su tam tikra avantiūra. Tikriausiai nerasite tokios patarimų knygos su 5 ar 6 punktais, kaip rasti paslėptą lobį. Tai ne grybavimo ar uogavimo instrukcija. Net ir grybus renkant reikalinga tam tikra sėkmė – tinkamos oro sąlygos, grybams augti palankios vietos ir pan. Lobio radimas dažniausiai nepriklauso vien tik nuo lobio ieškotojo pastangų, bet daugiau nuo atsitiktinumo ir sėkmės. Tačiau kai jau lobis, o mūsų aptariamu atveju – Dangaus karalystė – atrastas, tada, kaip matome ir palyginime, žmogaus elgesys pasikeičia. Tiems, kas dar nemato atrasto lobio ir jo vertės, žmogus, kuris parduoda visa, ką turi, ir perka kažkokią keistą, apleistą, neprestižinėje vietoje esančią dirvą, atrodo, švelniai pasakius, keistas. Bet tas, kuris lobį atrado, supranta, kad už dirvą, kurioje yra paslėptas lobis, net ir mokėdamas kelis kartus rinkos vertę pranokstančią sumą, niekuo nerizikuoja ir nepralošia.
Atrastas Dangaus karalystės lobis keičia gyvenimus. Pradžioje žmonės gal ir šaiposi iš keistuolio, apkalba jį, suka pirštus prie smilkinio. Tačiau praėjus tam tikram laikui, kai dangiško lobio vaisiai pradeda ryškėti šeimoje, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, skeptikai prityla. „Na gal kartais ir gerai tikėti visokiais dangiškais lobiais“, – sako jie.
Prisiminiau ir Aleksandro Diuma romaną „Grafas Montekristas“, kuriame pasakojama, kaip paprastas jūreivis Edmondas Dantesas apšmeižiamas ir nuteisiamas kalėti iki gyvenimo pabaigos, nors yra nekaltas. Kalėjime jis sutinka senuką, kuris jam atskleidžia paslaptį – nurodo vietą, kur paslėptas didžiulis lobis. Ištrūkęs iš kalėjimo ir radęs tą paslėptą lobį, Edmondas Dantesas grįžta į savo gimtąsias vietas jau kaip grafas Montekristas. Net visi priešininkai Edmondo neatpažįsta, juo žavisi, nori su juo bendrauti. Taip ir Viešpaties lobio – Dangaus karalystės – atradimas iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą.
Brangiausias perlas
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį (Mt 13, 45–46). Žmogus viską aukoja dėl to, kas jam atrodo brangiausia, ir įsigyja už visą savo turtą – tai gyvenimo principas. Mūsų turtas, „universalioji valiuta“ – ne rubliai ar litai, net ne eurai ar doleriai, – tai gyvenimas, mūsų laikas ir dėmesys. Kam juos skiriame, tai ir įgyjame. O aukojame juos tam, kas, mūsų manymu, yra brangiausia.
2011 m. sukurtame fantastiniame filme „Įkalinti laike“ (In Time) vaizduojama futuristinė ateitis, kai vienintelė žmonijos atsiskaitymo valiuta yra gyvenimo minutės, valandos... metai. Už kavos puodelį nuskaičiuojama 10 min. gyvenimo, už pietus – 30 min. Nori įsigyti automobilį ar kitą prabangią prekę – moki metais ir dešimtmečiais...
Skaitydamas šį Jėzaus palyginimą apie perlą, susimąsčiau. Juk šiuolaikiniai investicijų konsultantai moko nelaikyti savo turimo turto vienoje vietoje. Patariama išskirstyti per kelis bankus, investuoti į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą, galbūt dalį dėti „į kojinę“ ir paslėpti namuose. Tad ar išmintingai elgiasi šis pirklys, viską investuodamas į vienintelį perlą? Jeigu jį pamesi ar kas pavogs, juk liksi be nieko?
Pirklys, skirtingai nei anksčiau palyginime paminėtas avantiūristas lobių ieškotojas, yra savo srities ekspertas. Jis žino ir supranta, ko ieško. Jis turi daug perlų, žino jų vertę ir juos brangina. Todėl jis aiškiai suvokia, jog visi jo turimi perlai nėra tokie vertingi kaip tas jo atrastasis.
Viename iš vertimų minėta Evangelijos pagal Matą eilutė išversta taip: Radęs vieną nepaprastai brangų perlą, jis nuėjęs pardavė visus [perlus], kuriuos tik turėjo, ir jį nusipirko (Mt 13, 46). Aiškiai pabrėžiama: už vieną perlą jis sumoka daugybe perlų.
Kiekvienas žmogus gyvenime tikrai daug ką vertina ir brangina: tėvus, vaikus, draugus, tėvynę, laisvę, išsilavinimą, socialinę padėtį... Tačiau nieko nėra amžino: vaikai užauga, mirtis išskiria artimuosius, iš tėvynės dėl ekonominių ar, neduok Dieve, karo veiksmų emigruojama, išsilavinimas bei socialinė padėtis nebūtinai garantuoja laimingą gyvenimą.
Kai įsigijau automobilį, jis buvo apynaujis, tad kainavo nemažai pinigų. Išėjęs į lauką matydavau, kad už kaimynų senesnių automobilių valytuvų būdavo palikti lapeliai su užrašu: „Superkame senus, nenaudojamus automobilius.“ Už mano automobilio valytuvų tokių lapelių nekišdavo – juk jis ne kokia sena lupena. Bet ėjo laikas ir štai išaušo rytas, kai ir aš radau panašų lapelį, užkištą už savo automobilio valytuvo. Dabar, praėjus 17 metų, tą automobilį, už kurį buvau nemažai sumokėjęs, pardaviau už labai nedidelę pinigų sumą, ir jis jau iškeliavo į „amžinąjį mašinų rojų“.
Mano senelis iš tėvo pusės su broliu tarpukario metais rankiniu pjūklu dviese iš rąstų pjaudavo lentas ir jomis aprūpindavo savo apylinkėse namus statančius žmones. Taip jie susitaupė šiek tiek pinigų. Baimindamiesi, kad infliacija nesuvalgytų litų ir zlotų (tuo metu tai buvo Lenkijai priklausiusi teritorija), jie svarstė: gal iškeisti turimus pinigus į carinius aukso rublius? Bet juk auksą gali kas pavogti. Statyti namus? Bet jie buvo susidūrę ir su visa naikinančiais gaisrais. Tad nusprendė: „Pirkime žemės ir ūkininkaukime! Žemės nei pavogs kas, nei gaisras sudegins...“ Taip ir padarė. Nusipirkę žemę, 1938 m. jau ruošėsi ūkininkauti, tačiau labai greitai atėjo „išvaduotojai“ iš rytų šalies ir „išlaisvino“ juos nuo taip brangiai įsigytos žemės – atėmė ją ir įkūrė „kolchozą“. Seneliai nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Aš su savo tėčiu sulaukiau. Buvo atkurtos mūsų teisės į senelių turėtą žemę. Paveldėjęs ir pardavęs savo nuosavybės dalį, už nemažus pinigus nusipirkau apynaujį automobilį, apie kurį jau rašiau... Istorijos ratas sukasi.
Kad avantiūristai taptų ekspertais
Evangelijoje pagal Matą skaitome: Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų (Mt 7, 6).
Galite pabandyti atlikti eksperimentą: į vieną indą pridėję perlų, o į kitą – šutintų pupų, pateikite tai kiaulei. Kaip galvojate, ką gi ji išsirinks? Spėju, jog greičiausiai ne perlus. Kodėl? Ogi todėl, kad ji nėra perlų ekspertė, tačiau puikiai žino, kas yra pupos.
Tik tos srities specialistai supranta brangiųjų akmenų, aukso ar meno vertę. Perlų pirklys iš Jėzaus palyginimo toks ir buvo. Jis matė savo turimus turtus, kurie tikrai nebuvo menkaverčiai stikliukai ar pupos. Būdamas ne kvailas fanatikas, o tikras savo srities žinovas, perlų pirklys neskubėjo visko nurašyti ar išmesti į šiukšlyną.
Kiek toliau Evangelijoje pagal Matą skaitome: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs (Mt 10, 34–37). Na, bet juk tėtis, mama, vaikai, tėvynė, laisvė, išsilavinimas neginčijamai yra perlai, o ir nekilnojamu turtu – namu, butu ar daiktu, už kurį brangiai sumokėta, išmintingas žmogus rūpinsis. Tačiau tik būdamas ekspertu žmogus aiškiai matys ir supras, kad Dangaus karalystės perlas yra išskirtinis turtas, nes jis nenykstantis ir išliekantis amžinybėje.
Dievo ir Jo Sūnaus Kristaus pažinimas – amžina vertybė, tai niekada nesibaigs. Fariziejus Saulius, pakeliui į Damaską, atsitiktinai rado lobį – jo vardas Jėzus (Apd 9, 5). Atradęs, pamatęs, o vėliau ir suvokęs šio lobio atveriamas perspektyvas, jis tampa ne atsitiktinės fortūnos vedamu lobių medžiotoju, bet savo srities žinovu, galinčiu objektyviai bei blaiviai įvertinti visą savo gyvenimą, socialinę kilmę, pasiektus laimėjimus, ir sustato vertybes pagal tikrus prioritetus (žr. Fil 3, 4–14). Ieškokime lobių ir tapkime jų ekspertais.
_64x64_9de.jpg)
