Dažnai kalbėdamasis su žmonėmis išgirstu įvairių klausimų: kodėl šiame pasaulyje yra tiek daug blogio? Kodėl Dievas, Šventajame Rašte vadinamas Meile, leidžia blogiui egzistuoti? Gal Jis nėra jau toks geras? O gal Jo išvis nėra? Kodėl žmogus, tikintis Dievą, kenčia ar suserga sunkia liga? Sunku trumpai atsakyti į tokius klausimus, tačiau manau, kad Dievo planas ir darbai kur kas nuostabesni, nei galime suvokti.
Ribotas žmogiškas žvilgsnis
Mąstydami apie tokius skaudžius klausimus dažnai žiūrime iš žmogiškosios perspektyvos, kuri yra labai ribota. Mes, žmonės, norime būti saugūs ir užtikrinti dėl ateities, bet kai žvelgiame į mus supantį pasaulį ir jame vykstančius reiškinius, jaučiame neužtikrintumą ir baimę, nes negalime suvaldyti gamtos stichijų, žmonių pasirinkimo blogai elgtis, nuspėti ateities ar turėti nepeiktiną sveikatą. Todėl manome, jog tai neteisinga. Vis dėlto Šventajame Rašte skaitome, kad egzistuoja dvasinis pasaulis, kurio mes nematome: ten stovi visa sukūrusio, švento, teisingo ir mylinčio Dievo sostas, kuriame sėdi karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, žvelgiantis į šį pasaulį, jame vykstančius procesus ir vertinantis juos iš savo perspektyvos.
Apie šią mums nepasiekiamą dvasinę tikrovę liudija ir pranašas Danielius, ir apaštalas Jonas – jie abu matė regėjimus. Danielius rašo: Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas – kaip ugnies liepsna, jo ratai – kaip liepsnojanti ugnis (Dan 7, 9). Apaštalas Jonas rašo: Bematant mane ištiko Dvasios pagava. Ir štai danguje buvo sostas, o soste – Sėdintysis (Apr 4, 2). Tas Sėdintysis – be galo įstabus ir paslaptingas. Danguje Jis garbinamas, pripažįstama Jo šlovė, garbė, didybė ir valdžia. Jis viską kontroliuoja ir valdo, tik Jis turi visą galią ir tik Jis vienintelis gali išgelbėti iš pražūties.
Turime pripažinti, kad dangiškoji tikrovė ir net pats Dievas yra kur kas paslaptingesni, nei galime suvokti. Dėl biblinio pažinimo stokos nesuvokiame daugelio dalykų – kūrinijos paslapčių, žmogaus sielos gelmių, sunkių klausimų. Mes, tikintieji, žinome, kad ne žmogus, bet Dievas yra visa ko centras, tad ir atsakymų turime ieškoti ne iš žmogaus perspektyvos, bet bandyti suvokti, kaip viską mato Dievas, – o tai mums atskleidžia Šventasis Raštas.
Dievo sukurti ir Jam priklausantys
Tik Dievas turi galią suteikti gyvybę. Jėzus sako: Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje (Jn 5, 26). Tik Dievas egzistuoja pats iš savęs, o visi kiti kūriniai gauna gyvybę iš Dievo.
Dievas sukūrė žmogų, tad nuo pat pradžių žmogus yra priklausomas nuo Dievo. Pradžios knygoje skaitome, kad Dievas nulipdė žmogų iš žemės dulkių ir suteikė jam gyvybę, įkvėpdamas dvasią (Pr 2, 7). Joks kūrinys negali egzistuoti be Kūrėjo palaikymo. Juk net ir žmogaus sukurtus gaminius būtina prižiūrėti ir naudoti pagal paskirtį. Pavyzdžiui, jei virtuvinio kombaino neįjungsime į elektros lizdą, galime pykti, reikšti nepasitenkinimą ar net tą daiktą išmesti, bet be elektros jis tikrai neveiks. Lygiai taip pat ir žmogus priklauso nuo Kūrėjo – Dievo, nors yra manančiųjų, kad jie egzistuoja patys ar kad juos sukūrė „motina gamta“.
Nuo Dievo priklauso ne tik žmogaus gyvybė, jo egzistencija, bet ir gyvenimo kokybė. Dievas Edeno sode pasodino du ypatingus – Gyvenimo bei Gėrio ir blogio pažinimo – medžius ir įspėjo žmogų: Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi (Pr 2, 16–17). Ši žinia koreguoja mūsų požiūrį į laisvą valią: Adomas buvo laisvas pasielgti, kaip nori, bet buvo įspėtas. Kodėl mes nekišame savo rankos į ugnį? Juk kvaila būtų sakyti: „Aš esu laisvas, todėl pasvilinsiu ugnyje savo ranką.“ Tai mes pavadintume kvailu poelgiu, o ne laisve, tiesa? Tad negi ir Dievo išsakytas perspėjimas Adomui – jei taip darysi, tu mirsi, – galėjo būti alternatyva gyvenimui? Jau žinome, kad neklusnus Adomo ir Ievos poelgis visiems žmonėms užtraukė prakeikimą, kūno mirtį bei amžiną mirtį atskirtyje nuo Dievo – pražūtį.
Apaštalas Paulius rašo: Argi nežinote, kad, pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą (Rom 6, 16). Ir kalba jis ne apie laisvą valią, o apie klusnumą, savęs pavedimą. Kam mes save pavedame, ko klausome, nuo to ir tampame priklausomi. Taigi ir laisva valia turi Dievo nustatytas ribas. Ir tai yra mūsų labui. Mes esame Dievo sukurti, Jis turi mums tikslą, ir mes esame laisvi Jo nustatytose ribose.
Dar prieš pasaulio sukūrimą...
Šventajame Rašte skaitome, kad gyvatė paklausė Ievos: Ar tikrai Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių“? Iš kur atsirado ši gyvatė, gundanti neklausyti Dievo? Juk Pradžios knygos pirmame skyriuje parašyta, kad viskas, ką Dievas sukūrė, buvo gerai. Niekur nėra pasakyta, kad Dievas sukūrė blogį, bet gyvatės siekiai jau buvo nedori. Nors visa, ką darė Dievas, buvo gerai, nuo pat pradžios, savo Apvaizdos dėka, Dievas numatė šioje kūrinijoje vietos ir blogiui. Jis ir tik Jis leido kūrinijoje egzistuoti geram ir blogam. Juk Pradžios knygos 1 skyriaus 4 eilutėje parašyta: Dievas matė šviesą ir kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Šviesa ir tamsa atsirado dar pačioje pradžioje, kai nieko nebuvo, ir žemė buvo be pavidalo, padrika, tuščia ir skendėjo tamsoje.
Kažkas bloga įvyko dar prieš suformuojant Žemę kaip planetą. Tarp Dievo sukurtų angelų įvyko maištas – trečdalis jų sukilo prieš Kūrėją. Šventajame Rašte skaitome apie Šėtoną bei jo demonus kaip kritusius angelus, sėjančius blogį ir gundančius žmones sukilti prieš Dievą. Štai iš kur Edeno sode atsirado gyvatė, gundanti neklausyti Dievo. Dievas numatė, kad visa tai įvyks, todėl dar prieš pasaulio sukūrimą paskyrė savo Sūnų kaip auką už žmonių nuodėmes. Apaštalas Petras rašo: Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums (1 Pt 1, 20).
Prieš pasaulio sukūrimą Dievas išsirinko mus, kad taptume Jo vaikais, – apie tai rašo apaštalas Paulius: mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje (Ef 1, 4). Kam reikėjo dar prieš pasaulio sukūrimą išskirti vienus, kad būtų garbingi indai, o kitus numatyti būti negarbingais indais? (Rom 9, 21). Viešpats kiekvienam paliko laisvę veikti – vieni sės blogį ir liks blogio pusėje, o kiti, Dievo padedami, ieškos ir sieks Viešpaties ir Jo tiesos. Dar prieš pasaulio sukūrimą buvo numatyta, kad šioje kūrinijoje egzistuos ne tik gėris, bet ir blogis. Tačiau tai nereiškia, kad Dievui patinka blogis ar net kad Jis pats jį kuria. Dievas pranašo Jeremijo lūpomis kalba savo tautai: Aš nuolat siunčiau savo tarnus, pranašus, ir sakiau: „Nedarykite to pasibjaurėtino dalyko, kurio Aš nekenčiu“ (Jer 44, 4). Taip Jis kalbėjo ne tik apie stabų garbinimą, bet apskritai apie tautos gyvenimo būdą, sprendimus, socialinę nelygybę bei daugelį kitų blogų dalykų.
Neaprėpiami Dievo tikslai
Galbūt vis tiek sunku suvokti, kodėl tarp gerų dalykų egzistuoja ir blogis. Tačiau visa tai Kūrėjas pavertė į gera – per tai išryškėja Dievo galybė, jėga ir šlovė! Laiške romiečiams skaitome: Juk Raštas faraonui sako: „Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje“ (Rom 9, 17). Egiptas Biblijoje yra nuodėmės provaizdis, o faraonas – kunigaikščio, viešpataujančio ore, kuris gundo žmones gyventi priešinantis Dievui, įvaizdis (Ef 2, 2). Dievas leido kritusiam angelui veikti, kad išryškėtų Dievo šviesa, atsiskleistų Viešpaties galybė bei jėga ir būtų regima Jo šlovė. Nes Jis parodė savo gailestingumą, gerumą bei meilę ir paaukodamas savo Sūnų išpirko žmogų, kad šis ir vėl galėtų gyventi su Dievu; kad kiekvienas, patikėjęs Kristaus auka, taptų Jo vaiku ir pamatytų, koks neapsakomai didis ir geras yra jų Dievas, koks nuostabus Jo grožis ir kokie palankūs jiems yra Jo tikslai. Juk galutinis Dievo tikslas – kad mes taptume panašūs į Jį. Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra, – rašo apaštalas Jonas (1 Jn 3, 2).
Blogio kontekste išryškėja teisingi dalykai ir ištiriami šventieji. Bet dėl to didžiausią kainą sumokėjo pats Dievas, paaukojęs savo Sūnų už nusidėjėlius, kad išgelbėtų Juo patikėjusiuosius iš amžinos pražūties. Tokios aukos nebuvo vertas nė vienas žmogus, ir nė vienas negali išsigelbėti pats.
Taigi Dievas buvo numatęs, kad pasaulyje, kuriame šiandien gyvename, egzistuos ir blogis. Tačiau Dievas visada viską kontroliuoja. Jis nustato blogiui ribas. Nuo pradžios Dievas buvo numatęs atskleisti savo jėgą ir šlovę, ištirti savuosius ir padovanoti jiems vertingiausią, tačiau pačiam Dievui brangiausiai kainavusią dovaną, – Jis ant kryžiaus paaukojo savo Sūnų, kad mes galėtume mėgautis amžina draugyste ir bendryste su Juo. Blogis pasitarnauja, kad dar ryškiau suspindėtų Dievo šviesa.
_64x64_9de.jpg)
