Pažadėtoji Dvasia

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti (Apd 2, 1-2).

Skaitant šį evangelisto Luko liudijimą, dėmesį visų pirma patraukia ūžesys, vėjas, ugnies liežuviai ir kitos kalbos, kuriomis pradėjo kalbėti pilni Šventosios Dvasios Kristaus mokiniai. Tačiau dažnai lieka neįsisąmoninta, jog tai nužengė pats Dievas Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo.

Stebuklinga diena, pažado išsipildymas. Dievas Šventoji Dvasia atėjo pas žmones. Apie šią dieną paskutinės vakarienės metu Jėzus Kristus kalbėjo mokiniams: Sakau jums tiesą: jums geriau, kad Aš išeinu, nes jei neišeičiau, pas jus neateitų Guodėjas. O nuėjęs Jį jums atsiųsiu (Jn 16, 7). Tas pats Dievas, kuris pranašų lūpomis žadėjo išlieti savo Dvasią žmonėms, paskutinės vakarienės metu aiškino apie to pažado išsipildymą, o Sekminių rytą atėjo pas juos kaip išsipildęs pažadas.

Sekminės primena Senojo Testamento liudijimus apie Dievo šlovę, pripildančią šventyklą. Kaip auomet Dievas ateidavo į savo namus, taip dabar Jis ateina į žmonių širdis. Senajame Testamente užrašyti Dievo apsireiškimai - degantis krūmas, rūkstantis ir liepsnojantis Sinajaus kalnas, šventyklą pripildžiusi Dievo šlovė - buvo tik įžanga į šią dieną ir su ja prasidėjusį laiką. Išsipildė visus lūkesčius pranokstantis Dievo pažadas: Po to Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, seniai sapnuos sapnus ir jaunuoliai matys regėjimus. Taip pat ant vergų ir vergių tomis dienomis išliesiu savo dvasios (Jl 2, 28-29). Iki tų išskirtinių Sekminių žmonės negalėjo būti Dievo Dvasios šventykla, Dievo namais. Tačiau dabar tai prasidėjo. Į naujuosius savo namus staiga atėjo Dievas.

Kokios buvo šio atėjimo priežastys? Visų pirma, nemeluojančio Dievo pažadas. Viešpats tai pažadėjo, nes troško sugrąžinti žmones savo akivaizdon, vėl kaip Edeno sode, artimai bendrauti su jais, atverti žemėje gyvenimo šaltinius (pasiųsti Šventąja Dvasia pripildytus žmones), iš kurių galėtų pagirdyti visas tautas.

K
odėl būtent šiuo metu pažadas galėjo būti išpildytas? Ar anksčiau Dievas nenorėjo išlieti savo Dvasios?

K
as būtų atsitikę, jei Dievo Dvasia būtų taip nužengusi ant izraelitų ar kitų tautų Mozės ar karaliaus Dovydo laikais? Jie visi būtų iš karto mirę. Senojo Testamento tikintieji tai suprato: Aš tariau: „Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!" (Iz 6, 5).

Mes, žmonės, beveik niekuomet nematome savo tikrosios padėties, todėl sunkiai suvokiame Sekminių stebuklo dydį. Kitų akyse matome krislus, o savosiose nepastebime rąsto. Tik labai miglotai nujaučiame, jog žmonijai atvirai stovėti Dievo akivaizdoje pražūtinga, nes žmonių bedievystė, egoizmas ir puikybė verti siaubingos bausmės. Raštas liudija, jog žmonės, kurie priešinasi Dievui, apimti siaubo slėpsis nuo akistatos su Juo:

I
r tada žemės karaliai, didžiūnai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir visi laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų. Jie šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi Jo rūstybės diena, ir kas gali išstovėti?!"
(Apr 6, 15-17).

Kad Šventoji Dvasia nužengtų Sekminių dieną ir žmonės galėtų tapti Dievo Dvasios šventykla, turėjo būti pašalinta kliūtis, neleidusi tam įvykti anksčiau. Teisingas Dievas negali atviru veidu ateiti į neteisybės namus nevykdydamas teisingumo. Todėl Senojo Testamento laikais šventykloje kabėjo uždanga, atskirianti Dievo šlovės buvimo vietą nuo likusios patalpos, kurioje kas dieną tarnaudavo kunigai. Dėl tos pačios priežasties Laiško hebrajams autorius žemiškąjį Jėzaus kūną prilygina šventyklos uždangai, atskiriančiai žmones nuo Dievo šlovės. Net Jėzaus tarnystės žemėje metu Dievo šlovė nebuvo žmonėms atvirai prieinama.
Nuodėmingi žmonės ir Dievo Šlovė - nesusiliečiantys pasauliai. Jokios žmogiškos pastangos negalėjo peržengti juos skiriančios ribos. Nuodėmės pavergti žmonės negali atsiverti šventam ir teisingam Dievui.
Tai, jog Dievas Šventoji Dvasia galėjo pripildyti Kristaus mokinius, akivaizdžiai rodo, kad įvyko esminė permaina. Jėzui mirštant ant kryžiaus buvo atnešta tokia auka, kuri sunaikino žmonių nuodėmes ir sugriovė sieną, skyrusią juos nuo Dievo. Žmonijos skola Dievo akyse buvo tokia didelė, kad ją sumokėti galėjo tik Dievo Sūnus. Juk teisingumas reikalauja, jog skola būtų grąžinta. Teisingumas, visos kūrinijos pamatas, negali būti pamintas. Jeigu Dievas pasielgs neteisingai, kūrinija liks be pamatų ir subyrės. Todėl tik sumokėjus skolą galėjo būti atstatytas ryšys tarp Dievo ir žmonių. Neįsivaizduojamo dydžio skola buvo grąžinta - bausmė už nusikaltimus įvykdyta. Dėl Kristaus aukos Dievas nepažeidė teisingumo atleisdamas nuodėmes, išteisindamas tuos, kurie tiki Jėzų, ir pripildydamas juos Šventąja Dvasia.

Pirmoji Dvasios atėjimo priežastis - Dievo pažadas, antroji - Kristaus auka, o trečioji - mokinių lūkestis. Jie laukė ir susirinkę kartu meldėsi, kad galėtų atlikti jiems patikėtą užduotį - nešti išgelbėjimo žinią visai kūrinijai. Prieš septynias savaites išgyventa Kristaus kančia bei mirtis išvalė mokinių širdis nuo savanaudiškų ambicijų. Viešpaties prisikėlimas prikėlė gyvai vilčiai. Dabar jie galėjo vieningai atsidėti maldai ir laukti pažadėtos Dvasios.
Tačiau neturime suklysti imdami galvoti, jog Dvasios nužengimas yra mūsų ypatingo dvasingumo ženklas. Nieko nuostabaus, kad norisi patirti Dvasios jėgą, matyti regėjimus ir pranašauti. Žmones traukia antgamtinės jėgos. Tačiau jei prisipildymas Dvasia tampa mūsų pasiteisinimu ir Dvasios pasireiškimus vertiname kaip savo dievotumo pasekmę, mes atsisakome Dievo duoto pamato. Galvodami apie Dvasios apraiškas kaip apie mūsų išskirtinumą, imame pavydėti vieni kitiems Dvasios pripildymo ir jaustis nesaugiai, jei šalia esantis patarnauja įspūdingesniu Dvasios pasireiškimu. Tokiu atveju prasideda dvasingumo lenktynės. Imame girtis Dievo malone, tarsi ją gautume už savo nuopelnus.

Kuo giriuosi? Gal žmonėmis, kurie įtikėjo man skelbiant Evangeliją? O gal Dvasios pasireiškimais? Bendruomenės išskirtinumu? Ar Kristaus kryžiumi?

Aišku, girtis Kristaus kryžiumi nėra patrauklu, nes juo girtis gali net pats mažiausias, ir tam nereikia savų nuopelnų. Kūniškai žmogaus prigimčiai kur kas maloniau išsiskirti kuo nors ypatingu. Tačiau kaip anuomet, taip ir dabar Šventoji Dvasia pripildo žmones dėl jų tikėjimo Kristaus auka, ne dėl individualaus ypatingumo. Be šventosios Dvasios nėra nei krikščioniško gyvenimo, nei tarnystės, bet ne tai yra mūsų vertės pamatas. Todėl apaštalas Paulius atsargiai kalba apie savo tarnystės vaisius bei Dvasios pasireiškimus savo gyvenime:


Jei norėčiau girtis, nebūčiau kvailys, nes kalbėčiau tiesą. Bet susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi. Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau (1 Kor 12, 6-7).

Tačiau jis drąsiai giriasi Kristaus kryžiumi: Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui (Gal 6, 14). Kristaus mirtis ant kryžiaus - tai pati didžiausia auka, kurią Dievas galėjo paaukoti už žmones. Ja girdamiesi suvokiame savo priklausomybę nuo Dievo malonės. Kiekvienas, kuris aiškiai mato Kristaus aukos didingumą, nelenktyniaus su broliais, už kuriuos taip pat mirė Kristus, siekdamas Dvasios apraiškų pranašumo, bet trokš, kad Dvasia kiek galima daugiau atsivertų per kiekvieną krikščionį ir paliudytų apie Jėzaus kryžių bei prisikėlimą.

Trečiasis Trejybės Asmuo atėjo, kad pažintume Kristų, panašėtume į Jį ir Jį skelbtume. Dvasia apšviečia mūsų širdies akis, atverdama Kristaus aukos vertę ir duodama suvokti žmogaus nuodėmingumo tamsą bei Dievo malonės didybę. Nuodėmė taip atskyrė žmones nuo Dievo, jog atstatyti sugriautą ryšį galėjo tik prieš pasaulio sukūrimą numatyta Dievo Sūnaus auka. Mes patys niekuo nenusipelnėme Šventosios Dvasios, todėl neturėtume didžiuotis vieni prieš kitus Dvasios apraiškomis. Patys skambiausi žodžiai yra per silpni nusakyti Šventosios Dvasios svarbą tikinčiųjų gyvenime, bet Dvasia atėjo ne tam, kad užimtų Jėzaus vietą išgelbėjimo plane. Ji subrandina mumyse Jėzaus aukos vaisius ir įgalina mus veiksmingai skelbti Dievo Evangeliją.

Atėjęs Jis įtikins pasaulį dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo. Dėl nuodėmės, - kad netiki manimi. Dėl teisumo, - kad Aš pas savo Tėvą einu, ir jūs manęs daugiau nebematysite. Dėl teismo, - kad šio pasaulio kunigaikštis yra nuteistas. Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 8-14).

Teisinga ir gera yra trokšti, melsti bei laukti Dvasios, net jeigu kartą jau buvome Jos pripildyti. Tie, kuriuos Dvasia pripildė Sekminių dieną, vėliau vėl buvo pripildyti Dvasios, kai to meldė, prašydami drąsos liudyti Kristų: „O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su didžia drąsa skelbti Tavo žodį, ištiesdamas savo ranką išgydymams, ir kad būtų daromi ženklai bei stebuklai Tavo šventojo Sūnaus Jėzaus vardu". Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir drąsiai skelbė Dievo žodį (Apd 4, 29-31). Todėl melskime Dvasios pripildymo, tik tegul tai nebūna iš noro pasiaukštinti.
Saugokimės tiek dvasinio apsnūdimo, tiek perdėto nepasitenkinimo savo dvasine būkle. Dalis krikščionių nemato reikalo būti pakartotinai pripildyti Šventąja Dvasia, nes sako, kad Dievas jiems viską jau suteikė. Jų krikščionybė kaip sustingęs pavidalas, nekintantis daiktas, išorinis apvalkalas, nusiraminimą teikianti regimybė.

Kiti - priešingai, nuolatos nerimauja, kad jų krikščionybė dar nėra tikra. Jie trokšta Dievo pasireiškimų, tačiau nuvertina tai, ką Viešpats juose jau padarė.

Venkime šių kraštutinumų. Branginkime Dievo Dvasią, trokškime Jos, būkime Jai atviri, tačiau tegul kūniškos ambicijos nepaslepia nuo mūsų Kristaus aukos pamato. Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, - per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje (Kol 1, 19-20).

Bendrinti: