Yra akimirkų, kai žmogus aiškiai pajunta: vien savo jėgomis gyventi nebegali. Išoriškai gal viskas atrodo įprasta – darbas, namai, pareigos, kasdienis bėgimas. Tačiau viduje pradedi jausti nuovargį, tuštumą, baimę ar net girdi tylų klausimą: „Viešpatie, kur Tu esi?“ Būtent į tokią žmogaus širdį Sekminių žinia ateina kaip gyvas vanduo ištroškusiai žemei.
Sekminės nėra tik senas Bažnyčios įvykis ar tradicinė šventė kalendoriuje. Tai diena, kai Dievas parodė, kad Jis nepalieka žmogaus vieno. Tai Šventosios Dvasios išsiliejimas į pasaulį. Tai diena, kai gimė Bažnyčia – ne kaip organizacija, bet kaip gyvas žmonių kūnas, pripildytas Dievo artumo. Apaštalų darbų 2 skyriuje matome keistai nuostabų vaizdą. Mokiniai užsidarę kambaryje. Jie išsigandę, sutrikę, nežinantys, kas bus toliau. Nors jie matė prisikėlusį Kristų, jų širdyse dar daug silpnumo. Tačiau tada ateina pažadėtoji Šventoji Dvasia: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas <…> Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 2–4). Po šio įvykio viskas pasikeičia. Tie patys žmonės tampa drąsūs. Jie išeina į gatves, skelbia Kristų, meldžiasi, myli vieni kitus, tarnauja vargšams. Gimsta Bažnyčia.
Ir čia slypi labai svarbi tiesa: Dievas pradeda savo darbą silpname žmoguje. Apaštalas Paulius rašo: „Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Fil 1, 6). Tai viena gražiausių Šventojo Rašto vietų žmogui, kuris kartais pavargsta nuo savęs. Dievas nepradeda tam, kad paliktų nebaigta. Jei Jis palietė tavo širdį, jei kada nors tavyje buvo troškimas melstis, ieškoti tiesos, grįžti prie Kristaus – tai jau Dievo veikimas. Kartais žmogus galvoja: „Aš per silpnas. Per daug nuklydau. Per mažai tikiu.“ Tačiau Sekminės kalba apie kitką – ne apie žmogaus stiprybę, bet apie Dievo Dvasios galią.
Petras buvo išsigynęs Kristaus. Tomas abejojo. Mokiniai buvo pabėgę iš baimės. Tačiau Dievas jų neatmetė. Šventoji Dvasia juos perkeitė. Taip vyksta ir šiandien. Yra žmonių, kurie po didelių gyvenimo smūgių visiškai pasikeičia. Vienas vyras, netekęs darbo ir išgyvenęs šeimos krizę, pasakojo, kad pirmą kartą gyvenime pradėjo nuoširdžiai melstis tik tada, kai nebeturėjo į ką atsiremti. Iki tol jis pasitikėjo tik savimi. Tačiau užgriuvus sunkumams pajuto, kad Dievas jo nepaliko. Po truputį grįžo ramybė, atsinaujino santykiai šeimoje, pasikeitė jo širdis. Jis sakė: „Anksčiau tikėjimą laikiau tradicija, o dabar supratau, kad Dievas tikrai gyvas.“
Taip veikia Šventoji Dvasia. Ji ateina ne tik į stipriųjų, bet ypač į pavargusiųjų, sužeistųjų ir ieškančiųjų širdis. Jėzus buvo pažadėjęs: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16). Šventoji Dvasia yra Guodėja. Ji sustiprina tada, kai žmogus palūžta. Ji primena Dievo meilę tada, kai širdį apima tamsa ir abejonės. Kartais žmogaus gyvenimas išoriškai atrodo tvarkingas, tačiau viduje būna daug nerimo. Sekminės primena, kad Dievas nori ne tik pagerinti aplinkybes, bet ir atnaujinti žmogaus širdį.
Todėl Paulius meldžia: Todėl prašau <...> kad iš savo šlovės turtų duotų jums Jo jėga per Dvasią sustiprėti vidiniu žmogumi“ (Ef 3, 16). Būtent vidinis žmogus šiandien labai pavargęs. Pasaulyje daug triukšmo, baimės, pykčio, susiskaldymo. Žmonės turi daug informacijos, bet mažai ramybės. Daug ryšių, bet mažai tikros bendrystės. Todėl Sekminių žinia šiandien labai reikalinga. Pirmoji Bažnyčia po Šventosios Dvasios atėjimo gyveno kitaip: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tai buvo žmonės, kurie mokėsi gyventi ne vien sau. Jie dalijosi, rūpinosi vieni kitais, kartu meldėsi. Jie nebuvo tobuli, tačiau juose gyveno Dievo Dvasia.
Ir šiandien žmogaus širdis ilgisi būtent tokios tikros bendrystės. Yra sena istorija apie vieną vienišą senolę, kuri kiekvieną vakarą uždegdavo mažą žvakutę ir melsdavosi už savo vaikus bei anūkus. Atrodė, kad jos gyvenimas labai paprastas ir nepastebimas. Tačiau po jos mirties šeima suprato, kiek daug meilės ir tylios maldos buvo tame name. Vienas anūkas vėliau sakė: „Pas močiutę visada jausdavai kažkokią ramybę.“ Tai buvo ne žmogaus charakterio ypatingumas, o Dievo Dvasios vaisius.
Apaštalas Paulius rašo: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė“ (Gal 5, 22). Štai tikrasis krikščionybės grožis – ne vien žodžiai, bet perkeista širdis. Sekminės taip pat primena, kad Dievo darbas žmoguje vyksta palaipsniui. Kartais norime greitų pokyčių, tačiau Dievas augina žmogų kaip sėklą. Ne iš karto matosi vaisius. Todėl labai svarbūs Pauliaus žodžiai: „Ir meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu įžvalgumu“ (Fil 1, 9). Meilė turi augti. Tikėjimas turi augti. Pasitikėjimas Dievu turi augti. Kartais tai vyksta per skausmą, kartais per laukimą, kartais per tylą. Tačiau Dievas dirba net tada, kai žmogus to nejaučia. Apaštalų darbų knyga rodo, kad pirmieji krikščionys nebuvo apsaugoti nuo sunkumų. Jie patyrė persekiojimus, nesupratimą, baimę. Tačiau jie mokėsi klausyti Šventosios Dvasios ir likti ištikimi Kristui.
Tai svarbi pamoka ir mums. Tikėjimas nėra vien emocija ar graži tradicija. Tai – kelias su Dievu. Kartais šviesus, kartais sunkus. Bet niekada nebūsi vienišas. Šventoji Dvasia ir šiandien veikia pasaulyje. Ji tyliai budina žmogaus sąžinę. Ji kviečia atleisti. Ji drąsina nenuleisti rankų. Ji veda žmogų prie Kristaus.
Todėl Sekminės yra vilties šventė. Net jei žmogus jaučiasi silpnas, Dievas gali jį pakelti.
Net jei širdis pavargusi, Dievas gali ją atgaivinti. Net jei gyvenime padarei daug klaidų, Dievas gali pradėti naują kelią. Nes Dievo Dvasia visada yra gyva. Sekminių stebuklas niekada nesibaigs, nes tai Dievo pradėtas darbas.
Nepamirškime, Dievo pradėtas darbas yra amžinas.
_64x64_9de.jpg)
