Laiško romiečiams 14 skyriuje Paulius kalba apie stipriuosius ir silpnuosius, paliečia tam tikrus maisto, gėrimo bei švenčių klausimus. Norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais iš šio skyriaus.
Pirmose eilutėse Paulius parodo, kad žmonės gali turėti skirtingus įsitikinimus: Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o silpnasis valgo tiktai daržoves. Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas. Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti. Ir vėl: vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą (Rom 14, 2–5).
Taigi matome, kad tie, kurie valgo viską, niekina tuos, kurie valgo tik daržoves. Jie žiūri į juos kaip į silpnesnius, kvailesnius ir pan. Ir atvirkščiai, tie, kurie ne viską valgo, teisia tuos, kurie valgo viską. Ir vieni, ir kiti elgiasi prieš Dievo valią. Laiške kolosiečiams skaitome: Taigi niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jauno mėnulio ar sabato dienų (Kol 2, 16).
Taip, yra ir tų, kurie išskiria tam tikras dienas metuose: vieni švenčia Valentino dieną, kiti – Užgavėnes, treti – Jonines, Kalėdas, Velykas ir t. t. Kai kurie švenčia ne visas šventes. Tenka girdėti pasisakančių, kad Kalėdos ir Velykos yra pagoniškos šventės, todėl jie jų nešvenčia ir kritikuoja tuos krikščionis, kurie švenčia – atseit jie elgiasi ne pagal Raštą. O kiti švenčia visas šventes ir išnaudoja tas progas Evangelijai skelbti. Tie, kurie nešvenčia, laiko save teisesniais už tuos, kurie švenčia tokias šventes, nes mano, kad pastarieji nusideda.
Būtent dėl skirtingų nuomonių ir gimsta ginčai. Paulius pradeda Laiško romiečiams 14 skyrių žodžiais: venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių. Labai dažnai mūsų nuomonės, požiūriai į tam tikrus dalykus skiriasi, ir kuo daugiau bažnyčioje žmonių, tuo daugiau skirtingų nuomonių, tuo ir ginčų daugiau. Vieni teisia, kiti niekina, o velnias džiūgauja. Čia tinka patarlė: du pešasi, o trečias nešasi.
Apaštalas Paulius rodo dievišką kelią – 2 kartus išsako savo nuomonę, kas visgi yra vertingiau: Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau nuspręskime (pasiryžkime) neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti <...>. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ar vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę (Rom 14, 13. 21). Paulius ragina vengti visko, kas stumia brolį į nuodėmę ar piktina: kalbama ne tik apie valgį ar gėrimą, tam tikrų dienų išskyrimą ar neišskyrimą, bet ir daugelį kitų dalykų krikščioniškame gyvenime. Čia apaštalas akcentuoja pagarbų žvilgsnį į artimą, kviečia būti empatiškais (užjaučiančiais), stengtis suprasti kitą, įsiklausyti ir išgirsti jo nuomonę.
Jėzus savo mokiniams sakė: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių. Taigi sergėkitės! (Lk 17, 1–3; taip pat žr. Mt 18, 6–7; Mk 9, 42).
Dievo valia kiekvienam – stengtis nepapiktinti kitų.
Jūsų gėris tegul nebūna akstinas piktžodžiauti (Rom 14, 16). Atrodo, kad visi siekiame gėrio. Dažniausiai vieną ar kitą darbą darančiam atrodo, kad jis siekia gėrio, o ne blogio. Bet Paulius pastebi: Jūsų gėris tegul nebūna akstinas piktžodžiauti. Tavo ar mano supratimas apie gėrį tenebūna priežastis ginčams ir piktžodžiavimui. Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui arba tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai (Rom 14, 19). Mūsų siekinys – ramybė, santaika, vienas kito ugdymas. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę, – sakė Jėzus (Jn 14, 27).
Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo: Palaiminti taikdariai (arba ramybės, santaikos nešėjai), nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Komentuodamas šiuos Jėzaus žodžius, evangelistas Bilis Gremas klausia: „Kur yra taikdarystės pradžia? Kaip mums tapti taikdariais? Ar ramybės pasisemti mes galime iš savęs? Z. Froidas tvirtino, kad ramybė – tai tik vidinė žmogaus nuostata: tereikia atmesti į šalį visas fobijas, neurozes ir – štai, prašom! – turėsime ilgai lauktą, išsvajotą ramybę! Gerbiu psichiatrijos mokslą dėl to, ką jis gali, – jis neabejotinai yra padėjęs daugeliui žmonių. Tačiau jo propaguojamos nuostatos niekaip nepakeis ramybės, kuri ateina tiktai iš Dievo. Jei psichiatrai numos į Dievą ranka, galiausiai jie eis gydytis vieni pas kitus. Žmogus neturės tikros ramybės širdyje, kol neatras sutaikinimo ir nepradės gyventi taikoje su Dievu. Biblija sako, kad Viešpats yra mūsų ramybė, taika ir sutaikinimas.“
Visų pirma, kiekvienas žmogus turi susitaikyti su Dievu. O tai įmanoma tik per tikėjimą Kristumi, tik per išpažinimą, kad Kristus Jėzus yra mano Viešpats. Kol Jėzus neateina į žmogaus širdį, tol jis neturės ramybės. Nepadės joks žinojimas, joks krikštas vaikystėje, joks bažnyčios lankymas ar išmintingos knygos. Kol nepatikėsi savo gyvenimo Jėzui, tol ramybės neturėsi. Gyvybės Kūrėjas, sutvėręs žmogų, vyrą ir moterį, žino, kas yra vidinė ramybė, darna, taika su pačiu savimi. Kol mūsų vidiniame pasaulyje viešpatauja įvairūs dievai ir deivės, ramybės širdyje neturėsime.
Apaštalas Paulius kviečia korintiečius susimąstyti, ar jų žodžiai ir elgesys ugdo artimą, stiprina kitą. Ar kuriama tarpusavyje Dievo Karalystė, kuri nėra nei valgis, nei gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje? Nei valgant viską, nei valgant tik daržoves, Dievo Karalystė nesukuriama, nes jos esmė yra išteisinimas, taika su Dievu ir pačiu savimi – dėl to ir kyla vidinis džiaugsmas.
Ugdymas – pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip „naujos, dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir visomis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis“ (S. Šalkauskis). Ugdymą lemia daugybė veiksnių. Taip ir tikinčiųjų tarpusavio bendravimas bei požiūris vieno į kitą lemia kiekvienos asmenybės augimą ir brendimą.
Gr. k. vartojamas žodis οἰκοδομή, verčiamas žodžiu „ugdymas“, reiškia pastatą, statinį, statymą, mokymą. Taigi bendraudami mes statydiname vienas kitą: arba šis „statinys“ bus kreivas, šleivas, negražus pažiūrėti, arba jis bus tvirtas, taisyklingas pastatas – daug kas priklauso nuo to, kaip elgiamės vienas su kitu.
Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai... Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote (Rom 15, 2; 1 Tes 5, 11). „Viskas valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas ugdo! <...> Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems (1 Kor 10, 23; 8, 9).
Šiandien bažnyčioje vieni geria vyną, kiti ne. Geriantys vyną laiko save stipriais, nes mano turį „vidinius stabdžius“ ir galį bet kada sustoti, jie neįžvelgia pavojaus „užsikabinti“ ir dalyvauti daugiadienėse išgertuvėse. Tuos, kurie negeria vyno, jie laiko silpnais ir dažnai prikiša Timotiejui skirtus žodžius: Gerk truputį vyno dėl skrandžio negalavimų. Aš taip pat turiu skrandžio negalavimų ir bandžiau vartoti šiek tiek vyno, kad negalavimai praeitų, bet man nepadėjo. Man asmeniškai labiau padeda paprastas tyras lietuviškas vanduo. Bet aš niekam neprimetu savo valios ir pavyzdžio, nes meilė taip nesielgia. Apskritai meilės esmė – neprimesti savo mąstymo, savo supratimo kitam. Meilė nesielgia savanaudiškai. Meilė leidžia rinktis ir sekti paskui ją savanoriškai.
Pamenate, Paulius rašė: jūsų gėris tenebūna akstinas piktžodžiauti. Mes kiekvienas skirtingai suprantame, kas yra gėris. Stipresnieji mano turį tikėjimą, tad galį viską valgyti, gerti, žiūrėti bet kokias TV laidas, dalyvauti įvairiose parodose, renginiuose, viską galį teisingai suprasti. Tačiau Paulius vėl rodo kelią: Turi tikėjimą? Turėk jį sau, prieš Dievą... Arba kitas, Lietuvos Biblijos draugijos, vertimas sako: Savo įsitikinimą pasilaikyk savo viduje ir Dievo akivaizdoje (Rom 14, 22). Nesididžiuok savo tikėjimu, nes Viešpats mato, kiek iš tiesų tavyje yra tikėjimo, o kiek pasipūtimo ir nesudegintos puikybės. Nereikia krikščioniui įtikinėti kito krikščionio, kad jis pakeistų savo įsitikinimus. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą, – sako Paulius, – juk kiekvienas ar valgo, ar nevalgo, išskiria dienas ar ne, tai daro savo Viešpačiui!
Laiško romiečiams 14 skyriaus pabaigoje Paulius atskleidžia laimingo gyvenimo paslaptį: Laimingas tas, kuris nesmerkia savęs už tai, ką pasirenka, kuris elgiasi pagal įsitikinimą. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė (Rom 14, 22–23). Paulius kalba apie maisto, gėrimo, dienų išskyrimą ir jų (ne)sureikšminimą. Vieni valgo viską, kiti ne, vieni gali gerti vyną, kavą, kiti geria tik vandenį. „Tu silpnas ir dar nesupranti“, – galvoja „stipresnis“, o kitas tyliai arba garsiai teisia kitą: „Krikščioniu vadinasi, bet nesupranta Biblijos ir negyvena pagal Dievo žodį.“ Taip gimsta ginčai, kivirčai, politikavimai ir visokie negeri dalykai.
Apaštalas Paulius kviečia: verčiau nuspręskime neduoti broliui akstino nupulti ar pasipiktinti ir siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ar vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę; verčiau siekti to, kas atneša taiką ir ugdo. Meilė pamiršta, kas buvo bloga (1 Kor 13, 5). Tad raginu apsvarstyti, dėl ko kyla ginčai, ar, žvelgiant iš amžinos perspektyvos, tikrai verta dėl to ginčytis? Pamąstykime, kas mus ir kitus ugdo? Ar mes siekiame taikos? Ar gyvename palaimintą taikdario gyvenimą?
Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei (Rom 15, 7).
Pasimelskime: Dieve, atleisk už teisimo ir niekinimo nuodėmes, atleisk už papiktinimus, atleisk, kad nesielgėme pagal meilę. Padėk eiti meilės ir taikdarystės, ramybės keliu. Te Tavosios ramybės balzamas vilgo mūsų širdis. Už tai nuolankiai dėkojame ir garbiname Tave, visagali Dieve.
_64x64_9de.jpg)
