Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10).
Tai labai gražus ir brangus apaštalo Pauliaus pamatymas. Apaštalas aiškiai suvokia ir su mumis dalijasi supratimu, kas yra žmogus ir koks vertingas Dievo akyse jo gyvenimas. Akivaizdu, kad Viešpats brangina mus kaip savo kūrinius ir skatina atskleisti gyvenimo dovaną. Be to, kai patyrėme Kristaus malonę, gyvenimui buvo duota nauja prasmė ir kryptis. Tėvas panoro mus atgimdyti ne tuščiam, bet gerais darbais praturtintam gyvenimui. Kristus atėjo, kad gyvenimas taptų kitoks nei iki šiol. Ne savo valia, bet Dievo išankstiniu numatymu esame paskirti naujam gyvenimo būdui.
Skirtingi senojo gyvenimo būdo pavidalai
Senasis gyvenimas, anot Jėzaus, tai populiarus, platus kelias, ir dauguma juo eina – gyvena sau. Iš pirmo žvilgsnio, nepasigilinus, toks požiūris atrodo normalus ir visiškai priimtinas. Kaip gali gyventi nemąstydamas apie save? Yra nustatyta, kad 90 proc. viso savo laiko mes mąstome apie save, o ne apie ką nors kita. Kam gali būti žalinga, kai nieko blogo nedarai, niekam sąmoningai nekenki, tik paprasčiausiai labiau už viską rūpiniesi savimi?..
Žinoma, nors ir labai norėtume, savęs visiškai pamiršti negalime. Turime būti atidūs, jei pradedame destruktyviai save žeminti, niekinti ar skriausti dėl išgyvenamo didelio kaltės, gėdos jausmo. Nes čia pat patenkame į kitą žalingą kraštutinumą, kitą to paties senojo gyvenimo pusę – liguistą savęs žalojimą.
Pirmuoju atveju, savanaudiškumas skatina visokeriopai konkuruoti, vėliau patenkinti, praturtinti, iškelti ir pašlovinti save. Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose? Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite – ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote – savo užgaidoms išleisti (Jok 4, 1–3).
Antruoju atveju, priešingai, kai nepavyksta pasiekti, ko troškome, palūžtame, tada smerkiame ir visaip save žeminame. Smurtas prieš save dažniausiai yra įskaudintų ambicijų ar sužeistos savivertės sužadintas elgesys. Tokioje situacijoje turėtume ieškoti, kaip sau padėti pasveikti Kristuje, ir vengti slėptis po netikro nuolankumo, žeminant save, mantija.
Šventasis Raštas skatina sveiką savivertę. Nepamirškime, kad mes esame nuostabiausi Dievo kūriniai, nors ir įskilę ar aptrupėję, sužeisti, negaluojantys. O štai Kristuje sukuriami naujai... Kristus atneša nuodėmių atleidimą, vidinį išgydymą, atstato orumą ir kviečia rūpintis kitais – silpnesniais už save. Kai pasveikstame ir gebame rūpintis kitais, žmogiškumas pagal Dievo sumanymą atsiveria gražiausia savo puse – artimo meile. Jis tiesia pagalbos ranką atstumtiesiems, pakelia parklupusį, pamaitina alkaną, gydo sergantį, priglaudžia neteisingai pasmerktąjį... Žinoma, vidinio išgydymo procesas gali užtrukti, bet rezultatas vertas tos kelionės. Svarbu suprasti, kad negalime padėti kitiems, kol Dievo malonei veikiant nepadėjome sau arba kitiems neleidome padėti mums. Sužeistąjį iš mūšio lauko ištempti ir jį išgelbėti gali tik sveikas, jau išgijęs žmogus...
Save atiduodanti ir atsinaujinanti kūrinija
Prisiminkime sukūrimo istoriją. Sukūręs žmogų, Dievas įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą, t. y. atidavė dalį savęs. Viešpats yra gyvybės Dvasia, ir su kuo Jis gyvybe pasidalija, tas atgyja. Savo kūrinį – žmogų, vyrą ir moterį, kuriuos padarė pagal savo atvaizdą, – Jis palaimino šiais žodžiais: Būkite vaisingi ir dauginkitės... O apgyvendinęs juos Edeno sode norėjo, kad žmonės jį įdirbtų ir prižiūrėtų. Tai rodo, kad Dievas nuo pat pradžių troško, jog žmogus dalintųsi savo gyvybe, talentais, gebėjimais.
Taigi nuo pradžios žmogus buvo sukurtas reprodukcijai ir geriems darbams: padauginti gyvybę, skleisti grožį, atiduoti savo gebėjimus kūrinijai, kuri savo ruožtu jį džiugino ir maitino. Šis dėsningumas veikia visoje gamtoje. Antai gėlės žiedas, kuris šiandien žydi ir skleidžia savo grožį aplinkai, rytoj nuvysta, poryt subrandina vaisių, kuris vėl ilgainiui sužydės, kels susižavėjimą, o po to nuvytęs atneš vaisių. Taip sukasi gyvybės atidavimo ir atsinaujinimo ratas, gyvenimo procesas. Gyvenimas duoda ir gauna. Panašiai ir žmogus – Dievo kūrinijos puošmena ir vainikas – turėtų save atiduoti, kad gyvenimas būtų geresnis ir gražesnis.
Tačiau Dievas puikiai supranta, kad po žmogaus kritimo žmonija pasuko kitu keliu – ji juda ne statymo per tarnavimą vienas antram, bet naikinimo kryptimi: žmonės viešpatauja vieni virš kitų, vieni kitus niekina ir naikina. Taip plečiasi destruktyvumas, suirutė, o ne gyvenimas.
Savanaudiškumas apiplėšia kitus ir galiausiai nuskurdina patį žmogų, jo dvasią. Tačiau per Kristaus atperkamąją auką Dievas vėl atvėrė po nuopuolio prarastas davimo–gavimo nuostatas. Jėzaus kelias – išsižadėti savo senojo „aš“ ir tapti nauju, kitu kūriniu Kristuje, panašiu į Jį, sukurtu geriems darbams. Prarasdamas nuodėmingą egocentriškumą žmogus išsaugo savy Dievo dovanotą gyvybę ir praturtina kitus. Dieviškąją harmoniją kuria ir puoselėja tik nesavanaudiškos nuostatos. Jos kuria tarpusavio santykius, plečia bendravimo erdvę – bendradarbiavimą, o ne konkuravimą, daro gera kitiems. Priešingu atveju, kai savo „laimę“ kuriame kitų sąskaita, galiausiai patiriame fiasko ir liekame prie „sudužusios geldos“.
Žemė pagal Dievo sumanymą buvo sukurta tobulai – kad nė vienas šios planetos gyventojas nieko nestokotų. Tačiau dėl savanaudiškų jėgų ir galių atsiradęs disbalansas atneša daug skausmo ir kančios. Apaštalas Paulius pastebi, kad žmonių tuštybei pajungta kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs (Rom 8, 19–23). Visa visata laukia dieviško atnaujinimo, kai vėl bus atkurta Jo harmonija, kai vėl įsiviešpataus ramybė ir pilnatvė. Tada viskas bus atstatyta per kūrinijos ir žmonijos visišką atsidavimą Dievui, susijungimą su Juo ir tarnavimą artimui.
Šiandien Viešpats ugdo savo tautoje šias savybes, reikalingas Žemės veidui atnaujinti. Mes paskirti geriems darbams Jėzuje Kristuje, pašaukti atspindėti Dievo šlovę. Pacituosiu Motinos Teresės garsiąją citatą apie nesavanaudišką tarnystę žmonijos labui, kuri kartais akimirkai gali pasirodyti beprasmė, bet vis dėlto spindi Jo šviesa žmonėms, esantiems „tamsos šešėlio slėnyje“:
Gerieji jūsų darbai rytoj bus užmiršti.
Vis dėlto darykite gerus darbus!
Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.
Vis dėlto kurkite!
Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.
Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!
Krikščionių paskirtis – gyventi kitiems. Toks turi būti mūsų tikslas. Visa, ką darome Viešpaties šlovei ir kitų gerovei, bus naudinga. Krikščionių meilės ir malonės tarnystė saugo žemę nuo visiško sugedimo. Vien todėl, kad krikščionys, sekdami Kristumi, puoselėja Dievo karalystės nuostatas – gailestingumą, atleidimą, atjautą, teisumą ir gerumą, žmonių pasaulis yra kitoks – jis negali ignoruoti Dievui ir Jį mylintiems būdingų savybių, kurios reiškiasi ir neša vaisių įvairiose – socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje – sferose.
Prisiminiau ir garsaus evangelisto T. L. Osborno mintį, kurią jis išsakė viešėdamas Lietuvoje: Aš visą laiką stengiausi gyventi taip, kad pasaulis taptų ne blogesnis, bet geresnis dėl to, kad aš gyvenau!
Visai nesvarbu, būsime suprasti ar ne, vis dėlto duokime tai, ką turime geriausio! Dievo vaikai, pagal mums duotus gebėjimus darbuokimės, kurkime, kad mūsų aplinka būtų geresnė ir šviesesnė!
_64x64_9de.jpg)
