„Visą laiką budėkite ir melskitės...“

„Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus.Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad būtumėt palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų“ (Lk 21, 34-36).

 Viešpats Jėzus perspėja, jog iki Jam sugrįžtant, tikinčiųjų tykos pavojai, besikėsinantys apsunkinti jų širdis, užgesinti tikėjimą dvasine tikrove ir prapuldyti žemiškoje rutinoje, kūno geiduliuose. Vienintelis būdas išstovėti - pripažinti grėsmes, sąmoningai jų saugotis, budėti ir melstis. Kristaus įsitikinimu, tik budėjimas ir malda, kaip gyvenimo būdas, teikia tikinčiajam dvasinę sveikatą, įgalinančią jį ramybėje laukti paskutinių dienų neramumų ir akistatos su Ateisiančiuoju. Tą patį Jis sakė ir tada, kai mokiniai bandė ir neįstengė su Juo budėti Getsemanės sode: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14, 38). Dėl kūno silpnumo įpuolame į nuodėmes, tačiau jei ištvermingai budime ir meldžiamės, turime vilties būti Dievo pamokytais ir sustiprintais neišvengiamose dvasinėse grumtynėse. Aptarkime išsamiau Viešpaties prisakymą budėti ir melstis.

Budėkime

Norint geriau suprasti, ką reiškia „budėti“, pravartu žvilgtelti į originale vartojamo žodžio γρηγορέω (grégoreó) reikšmes: „nemiegoti“, „nesnūduriuoti“, „budėti“, „sutelkti dėmesį“, „būti budriam“, „saugotis“, „stovėti sargyboje“. Paraginimas budėti dabar tampa aiškesnis: turime nepasiduoti miegui ir akylai stebėti bei dėmesingai klausyti, ar nesiartina priešas, vagis. Pats Viešpats, kalbėdamas apie budėjimą, mini nakčia apsilankantį vagį: „Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus“ (Mt 24, 43). O budėjimą priešpastato miegui: „Taigi budėkite <...> kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių“ (Mk 14, 35-36). Taigi vaizdas būtų toks: naktis, tyliai sėlinantis vagis ir jam atkirtį besiruošiantis suduoti namų šeimininkas, kuris atkakliai galinėjasi su įkyriai akis lipinančiu snauduliu.

 Gyvename piktojo pavergtame pasaulyje, pasaulyje, kuris skendi tirštoje tamsoje, įmigęs giliu miegu - jis patenkintas savo bedievyste ir nedorybe, o apie Dievą, amžinybę, teisumą nė iš tolo nenori girdėti. Ne paslaptis, jog piktoji dvasia siekia tokia tamsa aptemdyti ir tikinčiųjų protus bei širdis. Klastingai meluodama stengiasi iškreipti tikėjimą, suteršti sąžinę, atšaldyti meilę Dievui. Galime tik numanyti, su kokiu žvėrišku įniršiu ir kokiomis milžiniškomis pajėgomis demonai puola bažnyčią, siekdami ją įtikinti ir suvilioti melu, kuris iš pažiūros primena tiesą. Jeigu jiems tai padaryti pavyksta, tikintieji mano, jog gyvena tiesoje, su Dievu, tačiau iš tikrųjų vergauja melui, kaip antai Apreiškimo knygoje minima Pergamo bažnyčia, toleravusi Balaamo ir nikolaitų mokslą, ar Tiatyrų bažnyčia, kurioje tarpo klaidinanti, manipuliatyvi Jezabelės įtaka, ar Sardų bažnyčia, kurią vadino gyva, tačiau ji buvo mirusi, arba Laodikėjos bažnyčia, kuri manė esanti turtinga, tačiau buvo beturtė, akla ir nuoga. Labai apgailėtinas vaizdas, tiesa? Tačiau ir mes šiandien esame tame pačiame taikinyje ir mums potencialiai kyla panašių grėsmių. Todėl svarbu budėti: pripažinti priešo realumą, tikėtis asmeniškai mums paspęstų spąstų, numatyti, jog jie nebus akis badantys, o paslėpti, tad reikės atidumo ir įžvalgumo Dievo žodžio šviesoje ištirti mus aplankančias mintis, gimstančias idėjas, ketinimus, kylančius jausmus, ir tai, kas neatitinka tiesos, atmesti. Jei nuolat nebudėsime ir netirsime, kuo gyvi esame, nuodėmė būtinai įsėlins į širdies namus ir įsikurs juose, o įsikūrusi - apkartins gyvenimą.

Melskimės

Apsisprendimas atsidėti maldai - budėjimo požymis. Kita vertus, kaip tik malda stiprina budėjimą. Jei nėra maldos, nebus ir budėjimo. Jei nesimelsime, nebendrausime su Viešpačiu, prarasime ir norą, ir gebėjimą budėti. Tik Jo akivaizdoje pasiliekant akys regi, ausys girdi ir širdis jaučia, antraip - apankame, apkurstame, širdis surambėja ir tampame lengvu grobiu priešui. Be Kristaus, sutinkamo maldoje, nepajudėsime nė iš vietos, neįstengsime įveikti mus puolančios tamsos. Tik Jis - mūsų patikimiausias vedlys ir pagalbininkas. Jis jau nuėjo šį kelią, Jam žinomas kiekvienas priešo paridentas suklupimo akmuo. Jėzus buvo visaip gundytas, tačiau nenusidėjo, atpažino klastą, atsispyrė vilionėms. Ar pamenate, koks nepalenkiamas mūsų Viešpats buvo dykumoje, kai šėtonas gundė Jį išdidumu, savivale, žmonių šlove, žemiškais turtais, sukompromituota politine valdžia, įtaka masėms, nepasitikėjimu Tėvu, o Jis it kardu nukirsdavo: „Parašyta!“? Šėtonas nukiūtino it musę kandęs, o Viešpatį apsupo angelai. O Getsemanė, Golgota - kokia drama ten virė! Įveikęs savigailą, ambicijas, atmetimą, pyktį, keršto troškimą, apsiginklavęs protu nesuvokiamu nuolankumu, gailestingumu ir meile (neįprasti ginklai, tiesa?), paplūdęs krauju, kamuojamas skausmo, nuo budelių smūgių sutinusiomis lūpomis sunkiai ištardamas „Atlikta!“, Viešpats sutrupino galvą didžiajam slibinui, senajai gyvatei, vadinamai Velniu ir Šėtonu. Nuo to laiko Jėzus turi mirties ir pragaro raktus ir tik Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje. Jis jau nugalėjo bei gali padėti nugalėti ir mums. Tik nuolat susitikime su Juo, įsižiūrėkime į Jo tyrumą, semkimės įkvėpimo ir jėgų lygiuotis į Jį. Tokiai maldai reikės laiko, pastovumo. Jei pašykštėsime laiko maldai, ne ką tepešime, išlemensime kelis žodžius ir nueisime savais keliais, Viešpačiui net nesuspėjus atsukti ausies. Turime mokytis laukti Dievo, rūpestingai ir kantriai ieškoti Jo - tai pamaldumas, kurį tenka ugdytis. Turbūt ne veltui Psalmėse esame dažnai raginami laukti Viešpaties, ir Dievo žmonės liudija, kaip jiems teko Jo laukti:
„Rytą Tu girdi mano balsą, Viešpatie, rytą kreipiuosi į Tave ir laukiu“ (Ps 5, 3). „Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą“ (Ps 40, 1).

Taip jau yra, kad tikri, dieviški perlai mus pasiekia lėčiau nei norėtųsi. Dvasinės vertybės nėra taip paprastai įsisavinamos mūsų inertišku, neatnaujintu, ribotu protu, savanaudiška, nuodėminga prigimtimi. Ne taip jau greitai suvokiame ir priimame, tai, kas dieviška, todėl ir esame raginami nepaliaujamai melstis, t. y. būti šalia Jo, siekti Jį pažinti, klausytis, ką Jis nori mums pasakyti: „[...] be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17). „Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami“ (Kol 4, 2).

Rimtai įvertinkime savo maldos gyvenimą - ar esame pamaldūs, tai yra, pasak Dabartinės lietuvių kalbos žodyno, „mėgstantys melstis“, „atsidėję maldoms“ ? Nepasakyčiau, kad pasiryžimas melstis mūsuose trykšta per kraštus, neretai ir drovimės (o gal nematome prasmės - tai būtų dar liūdniau) būdami drauge su tikinčiaisiais pasiūlyti pasimelsti, paskaityti Raštą, pagarbinti Dievą - baiminamės sulauksią „superdvasinio“ etiketės. Spręskite patys, ar tai normalu... Nebranginant maldingumo, iškyla pavojus pasiduoti įvairiems pagundymams. Priėmus melą, išsikreipia tiesa, kurią mes, kaip bažnyčia, esame pašaukti apreikšti.

Kada pasiryžimas melstis silpsta?

Trys duobės

 Visko, kas apsunkina maldos gyvenimą, nepaminėsiu, atkreipsiu dėmesį tik į tris „duobes“, į kurias įkritus, malda beveik nutyla. Tos duobės mums gerai žinomos, žioji visai šalia, ir pačiam yra tekę kiekvienoje iš jų patūnoti. Pirmoji - tai materializmo duobė; į ją įkritus, daiktai tampa geidžiamesni, labiau jaudinantys sielą nei akimirkos Viešpaties artume. Daiktai geba, kad ir tariamai, patenkinti, užpildyti žmogaus sielos tuštumą. Jis pasijunta laimingas, sėkmingas, saugus, reikšmingas. Daiktai it narkotikas ima traukti žmogų, tampa jam Dievo pakaitalu, nes įgydamas geidžiamų daiktų, lepindamas save kūno pramogomis, jis pajunta pasitenkinimo savimi, sotumo jausmą, ir melstis beveik nebereikia... O kam melstis? Ir taip ramu ir gera. Susikuria palaimingos būsenos jausmas. Šioje duobėje atsiduriama nebūtinai daug turint, net nebūtinai daug trokštant. Pakanka geisti ir nedaug: naujesnio, gražesnio rūbelio, gardesnio kąsnelio, papildomo šimtuko malonioms smulkioms išlaidoms, ir, žiūrėk, jau panirę gyvenimo rūpesčiuose - mintys susijaukusios, neramios, karštligiškai besidairančios, kur ir kaip paimti, ko geidžiama. Tuo tarpu dvasinės vertybės tampa keistai nuobodžios, primityvios, tolimos. Esama ne tik stabų, bet ir stabukų, tačiau esmė ta pati - stabmeldžiaujama abiem atvejais, jiems lenkiantis.

Antroji duobė, neretai tuneliu sujungta su pirmąja, - tai užimtumo, skubėjimo, persidirbimo duobė. Sujungtos jos todėl, kad persidirbama, siekiant užgyventi daugiau daiktų, norint daugiau sau leisti. Tai patvirtina ir Saliamonas: „Nepersidirbk siekdamas pralobti, būk išmintingas ir liaukis“ (Pat 23, 4). Kas gi nutinka kai būname perdėm užimti, kai kalnai rūpesčių ir naštų užgula mūsų pečius? Pirma, „trumpėja“ diena, po to kyla susierzinimas, kad darbų kalnai nemažėja, tada ima sekti jėgos, kojas pakerta žvėriškas nuovargis ir galiausiai nieko nesinori matyti akyse... net ir Dievo. Tokioje būsenoje tesugebame padėkoti Dievui už maistą, važiuodami į darbą dviem sakiniais paprašyti sėkmės darbuose, o vakare, gulėdami  lovoje ir „stiklinėmis“ akimis žiūrėdami į lubas, padėkoti, kad dar kvėpuojame. Žinoma, šiek tiek perdedu, nors gal ne tiek jau daug.  Kurgi išeitis? Atsakymas paprastas - reikia nusiimti dalį naštų. Richardas Fosteris knygoje „Dvasinės pratybos“ cituoja psichiatrą K. Jungą, kuris taip yra pasakęs: „Skubėjimas nėra iš Velnio. Skubėjimas yra Velnias.“ Nepakeliamą užimtumą susikuriame patys, Dievas jo neužkrauna, kitaip ir Mariją būtų nuvijęs plušti kartu su Morta. Vyti, vaikyti, skubinti, stresuoti - labiau velnią primenantis braižas. Skęstame darbuose dėl savo pačių silpnumo: dėl supratimo, kad Dievui to reikia, tačiau vargu ar Jis krautų tokias naštas, kurios artimuosius paverstų tarnavimo įkaitais, sugriautų santykius, susargdintų ir anksčiau laiko nuvestų į kapus; dėl susireikšminimo, kai manome, jog būtina padaryti begales darbų, tačiau neklausiame, ar Dievas to nori, ir nepasitikime kitais žmonėmis, jiems nepatikėdami dalies naštų; dėl nepilnavertiškumo jausmo, kai tikimės, kad atlikti darbai ir uždirbtas pinigas pakels mūsų vertę; dėl mados, nes visuomenės akyse stipriai užsiėmęs žmogus yra svarbus ir reikšmingas žmogus; dėl godumo, nes daugiau darbo atneša daugiau pinigų; dėl nesuvaldytų geidulių, įklampinusių į skolas, kurias žūtbūt reikia grąžinti; dėl depresijos, vienišumo, nes darbas padeda užsimiršti ir t. t. Gyvenimo vaisiai byloja, ar darome tai, ką reikia, ir tiek, kiek reikia. Jei viskas aplinkui, išskyrus darbus, apgriuvę, vadinasi ir darbų vertė menka. Ateis laikas, apgrius ir darbai, bent jau dalis jų (nes ne ant tų pamatų statyti), o tada pasijusime tarsi stovį prie sudužusios geldos. Efezo bažnyčios nebūtų išgelbėjęs nei triūsas, nei darbai, jeigu ji nebūtų sugrįžusi prie pirmosios meilės Jėzui. Todėl išeitis - nurimti prieš Viešpatį, išgirsti, ką Jis kalba, ir paklusti Jam, net jei tai reikštų mažesnius pinigus, žmonių kritiką, neatliktus, atrodytų, svarbius darbus. Visų darbų vis tiek nenuveiksime, o jeigu jie tikrai labai svarbūs, Dievas suras, kas juos nuveiks. Jis darbavosi, kol mūsų dar nebuvo, darbuojasi mums esant, darbuosis, ir kai mūsų neliks. Galime būti ramūs, iš Jo rankų tikrai niekas neišlysta, Jo darbai tęsiasi per kartų kartas.

Trečia duobė, kurioje prityla maldos, - tai pabrėžtinai racionalus gyvenimo tikrovės vertinimas, t. y. kai perdėtai pasikliaujama protu, kaip neva objektyviausiu tikrovės pažinimo šaltiniu, ir nepelnytai nuvertinama antgamtinė, dvasinė, patirtis, kuri netelpa į proto rėmus, ir todėl laikoma subjektyvia, nepatikima. Taip gimsta skeptiškumas, vangumas dvasinių patyrimų ir dvasinės praktikos atžvilgiu. Nūdienos žmogus atsakymų į jam aktualius klausimus dažniausiai ieško pasitelkdamas vienos ar kitos mokslo srities sukauptas žinias. Ir tos žinios išties vertingos, didžiąja dalimi Dievo dovanotos, tačiau niekada joks mokslas iki galo neišsems dieviškosios išminties klodų, Dievas niekada neatvers visko žmogaus protui, Jis visuomet turės tą išminties saiką, prie kurio leis prisiliesti tik Dievo alkstančioms, maldingoms širdims. Visuomet bus slėpinių, prieš kuriuos protas liks bejėgis, tačiau pamaldiesiems, žiūrėk, jie atveriami. Tokių pavyzdžių pilnas Dievo žodis. Nuo proto galiūnų Dievas paslėpė Evangelijos išmintį, o mažutėliams ją atvėrė (Mt 11, 25). Jei žvelgsime į Kristaus tarnavimą, daugelio epizodų niekaip neįstengtume paaiškinti racionaliai, mat Jis vadovavosi Šventosios Dvasios vedimu, išmintimi ir galia. Tas pats pasakytina ir apie apaštalus, padėjusius bažnyčios pamatus. Apaštalų darbų knygos pagrindinis herojus - ne Petras ir ne Paulius, o Šventoji Dvasia, kuri dažną kartą pranokdama proto galias, nukreipia ir naudoja mokinius. Tiek Jėzui, tiek mokiniams pamaldumas buvo lyg kasdienė duona, ir ne veltui Rašte sakoma, kad prašantys gauna, ieškantys randa ir beldžiantiems atidaroma...

Dievo meilės, išminties ir galios lobynai neištuštėjo, Dvasia nepailso tarnauti, tik ar atsiras tų, kurie tuo tiki ir ištvermingai meldžiasi? Būkime vieni iš jų. Juk budrumas ir maldingumas pasaulyje, kuriame visi artėjame link amžinybės ir susitikimo su Kristumi, lemtingiausios mūsų egzistencijos akimirkos, yra kaip gelbėjimosi ratas, kuris ne tik neleis patiems nugrimzti netikėjimo okeane, bet padės ir kitiems išplaukti.

„Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo“ (Tit 2, 11-13).