Kai vos nepaslysta koja

Kiekviena karta patiria savus iššūkius. Kai kurie iš jų – bendražmogiški, kiti – būdingi tik tam laikotarpiui. Šiandien žmogus skuba ir nori viską gauti greitai. Norim visko nauja, todėl, anot kai kurių pamokslininkų, šiandien nesunku žmones sudominti Evangelija, nes ji skamba negirdėtai, tačiau sunku išlaikyti jų susidomėjimą. Priimama viskas, kas šviežia, tačiau jei kas nėra novatoriška, metama į šiukšlių dėžę. Norima patirti kuo daugiau emocijų, bet nesiekiama įgyti vertybių, nenorima bėgti ilgo bėgimo. Populiarūs religiniai pasilinksminimai – štai atvyko negirdėtas pamokslininkas, siekiama patirti naujų išgyvenimų... Norime pasimelsti ir gauti atsakymą čia ir dabar. Kaip turistai trokštame išvysti tik tas ypatingas vietas Havajuose, kurių dar nelankė kiti turistai. Tačiau tokių vietų nėra, kaip teigė viena žurnalistė, nes jau visur kas nors yra buvęs anksčiau už tave. Sunkiai suvokiame, jog mums numatytas mokinystės ir piligrimystės kelias, kad esame pašaukti būti mokiniais ir gyventi nuolat vystydami santykius su Kristumi. Piligrimystė – tai kelionė Dievo link, suvokiant, jog pasaulis nėra tikrieji namai.

Pasaulis yra kitoks, nei mums pristatoma. Mums bandoma sukurti vaizdą, kad viskas tik gerėja ir progresuoja, tačiau nuo mažens mums meluojama, jog žmonės iš esmės yra geri, o pasaulis yra maloni vieta. Esame gimę laisvi ir, jei šiandien patiriame kokį nors jungą, tai galime pakeisti, pasitelkę naujas technologijas ar kiek pasigilinę į norimą temą. Mums sunku atsikratyti kerų, jog reikalai tik gerės. Vis dėlto dvasinė atmosfera, kurioje gyvename, yra labai destruktyvi – ji ardo tikėjimą, išsklaido viltį ir iškreipia meilę.

Mes bręstame, kai pradedame suvokti, kad tai, ką laikėme tiesa, iš tiesų yra melas. Štai kaip kalba brandus Dievo žmogus: „Dieve, išlaisvink mane iš reklamų melo, kur tvirtinama, jog jie žino mano poreikius ir troškimus, išlaisvink nuo tų, kurie bando linksminti ir žada pigų kelią į džiaugsmą, nuo politikų, psichologų, religinių vadovų melo, kurie apsimeta, jog jiems rūpi, kad gyvenčiau geriau ir galėčiau vadovauti savo gyvenimui. Išlaisvink mane nuo žmogaus, kuris pasakoja man apie gyvenimą ir palieka nuošaly Kristų, nuo to, kuris išmintingas pasaulio reikaluose ir ignoruoja Šventosios Dvasios veikimą. <...> Pasaulis sako mums, kas esame, bet nieko nepasako apie mūsų kilmę Dieve. Jie pasakoja apie pasaulį, nepasakydami, kad jį sukūrė Dievas. Jie moko mus apie meilę, nepasakydami apie Dievą, kuris myli mus ir mirė už mus. Kai tik įsileidžiame Dievą, pamatome tiesą. Tiesa apie mus ta, kad Dievas mus sukūrė. Tiesa apie pasaulį – kad Dievas viešpatauja. Tiesa apie blogį – kad mes nusidėjome, atsisakydami Dievo savo gyvenime. Tiesa apie pagrindinį istorijos įvykį – kad Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes ir prikeltas iš kapo mūsų išgelbėjimui, ir mes galime priimti šią malonę“ (Eugene H. Peterson).

Pasaulis kuria atmosferą kiekvieną dieną. Jis siekia įtraukti. Jis gundo. Nusidėjėlis gal ir neatpažįsta pasaulio gundymų, bet ką daryti, kai į pasaulio pinkles patenka Dievu tikintis žmogus?

Tai išgyveno Dovydo amžininkas Asafas, 73 psalmėje aprašęs savo vidinę kovą, – jis lygina savo gyvenimą, pašvęstą Viešpačiui, su savo pažįstamų, kurie Dievo nelaikė pirmoje vietoje ar net burnojo prieš Aukščiausiąjį, gyvenimu. Jis pripažįsta, jog yra nusivylęs. Asafas saugojo savo širdį tyrą, buvo visiškai pasišventęs Dievui, tačiau, matydamas nedorėlių sėkmę, suabejoja savo pasirinkimu sekti Dievu. Turtai ir lengvas gyvenimas tų, kurie neseka Dievu, stipriai gundė Asafą išsižadėti savo sprendimo gyventi pagal Dievo įstatymą. Mintyse vyksta kova, kyla abejonės, atsėlina netikėjimas, kietėja širdis... Ar verta paklusti Dievui? Tarsi žemė sudreba po Asafo kojomis, sujuda pamatas. Ir yra dėl ko. Akys mato, kaip gyvena bedieviai: jie nerūpestingi, išdidūs, aršūs, be ribų, kalba išdidžiai, veda kitus paskui save ir elgiasi taip, tarsi Dievui nerūpėtų, kaip jie gyvena. Be to, jie klesti. Jų liežuviai kalba išdidžiai, todėl jie žemina Dievą, sakydami, kad Jis nekalba ir neturi jėgos. Jie turi pinigų banke, ir Dievas jiems nereikalingas. Matant visa tai, Asafo koja paslysta – į širdį pradeda smelktis netikėjimas.

Tikėjimas yra svarbus dvasiniam gyvenimui – tikintysis pašauktas gyventi tikėjimu. Abejonės parodo, kad nepažįstame Dievo pakankamai. Apžvelgęs bedievių gyvenimą, Asafas sudvejoja: gal jo pasišventimas ištikimai sekti Dievu buvo klaida? Matant bedievių klestėjimą jo širdis apkarto... Dievotam žmogui kyla daug klausimų. Ir Dievas į tuos klausimus atsako.

Asafas pamato gyvenimą Dievo šviesoje ir vėl atgauna pusiausvyrą. Sėdėdamas šventykloje jis prisimena savo mintis apie bedievius. Ką Asafas matė šventykloje? Avinėlius, ruošiamus skersti, išliejamą kraują. Tai kalbėjo apie mirtį. Praliejamas kito kraujas, kad jam būtų atleista. Mokama kaina. Asafas atsiduria kryžkelėje – ką pasirinkti: Dievo ar pasaulio kelią? Kas sunkiu metu padeda pasirinkti? Atgaila.

Atgaila nėra emocija. Tai – pripažinimas, jog klydai, galvodamas, kad pats gali susitvarkyti savo gyvenimą ir būti sau dievas. Tai – suvokimas, kad klydai, galvodamas, jog gali įgyti pakankamai jėgų, tinkamą išsilavinimą, būti apmokytas, kad pats susitvarkytum. Atgaila taip pat yra pripažinimas, jog Dievas Kristuje sako tau tiesą – kaina už nuodėmę sumokėta; Kristus paaukojo save, kad išpirktų tave iš nuodėmių.

Asafas pamato visa ko pabaigą. Net jei bedieviai dabar klesti, tuomet, kai bus Dievo akivaizdoje, Jis juos baus. Galutinė realybė bus kitokia. Jis suvokia, kad klydo, o jo požiūris buvo panašus į gyvulio, kuris ignoruoja dievišką apreiškimą. Apmąstymas Asafą prablaivė – suvokė, kad Dievas jo neapleido, kad pažadėjo suteikti jam tai, ko trokšta, ir tai, ką Viešpats duoda, yra gera. Tad galiausiai Asafas pripažįsta: „Ką aš daugiau turiu danguje be Tavęs? Ir žemėje nėra nieko, ko trokščiau šalia Tavęs“ (angl. vert.).

Dažnai mes suabejojame, nes norime kažko kito nei Dievo. Viskas šioje žemėje yra sudrebinama. Ar tikrai nori savo gyvenimą statyti ant tokio pamato? Vienas pamokslininkas sako: „Gyvenk dėl grožio, ir grožis pranyks. Gyvenk dėl pinigų, ir pinigai pranyks. Gyvenk dėl sėkmės, pranyks ir sėkmė. Jei neturi Dievo, neturi nieko, nes visa kita išslysta tau iš rankų. Galbūt tikėti Dievu ne visada lengva, bet netikėti Juo išties slidu.“

Kai apsisprendi sekti Dievu, nelaimės automatiškai nepasitraukia. Šiame pasaulyje mes dirbame ir žaidžiame, kenčiame ir nusidedame, kaip ir kiti, tačiau mes judame pirmyn – judame Dievo link. Kaip primena pirmiau minėtas autorius, „krikščionys apsiperka tose pačiose parduotuvėse, skaito tuos pačius laikraščius, yra piliečiai tose pačiose valstybėse, patiria tokius pačius suspaudimus, nusivylimus ir laidojami toje pačioje žemėje. Skirtumas yra tai, kad kiekvieną žingsnį žengdami, kiekvieną įkvėpimą įkvėpdami, mes žinome, kad esame Dievo prižiūrimi, kad Jis yra mūsų Viešpats. Jis išves mus iš visokio blogio. Jis vadovauja mūsų gyvenimui.“ Girdėjau vieną taiklų palyginimą: visų vandenynų vandenys negali nuskandinti laivo, jei vanduo nepateks į laivo vidų. Lygiai taip ir visos pasaulio bėdos negali mums pakenkti, jei jos nepateks į mūsų vidų. Jokios problemos neturi tokios jėgos, kad atsistotų tarp tavęs ir Dievo, niekas negali susilpninti Jo malonės tau (Rom 8, 28. 31–32). 

Psalmės pabaigoje matome, kad Asafas suvokė, jog tie, kurie ištikimai neseka Dievu, galiausiai nukentės, o tie, kurie artimai su Juo bendrauja, patirs Jo palaiminimą. Asafas baigia savo kalbą pasišventimu būti arti Dievo. Šioje psalmėje išsakytas psalmisto atvirumas padeda mums keisti savo požiūrį, kai esame gundomi įsileisti kartėlį ir daryti kompromisus. Priėję kryžkelę savo gyvenime, prašykime Dievo pagalbos Jo šviesoje pamatyti savo pasirinkimus ir jų pasekmes.

Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko

Bendrinti: