Apie medžius

Šventasis Raštas mums liudija apie žmonijos istorijos pradžią. Tai – pasakojimas, kaip Kūrėjas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo atvaizdą ir apgyvendino juos sode, kur augo daugybė įvairiausių medžių, nešančių maistui tinkančius vaisius. Tačiau tame sode augo du ypatingi medžiai – gyvybės medis bei gėrio ir blogio pažinimo medis. Antrojo medžio vaisiai buvo pražūtingi. Kūrėjas įsakė mūsų protėviams nevalgyti gėrio ir blogio medžio vaisių, paaiškindamas: „Jei valgysite jų – mirsite.“ Nežiūrint tiesiakalbio mylinčio Kūrėjo žodžių, protėviai patikėjo kalbančia gyvate, kuri užginčijo Kūrėjo žodžius. Jie patikėjo kūriniu, o ne Kūrėju, ir valgė uždraustą vaisių, tikėdamiesi patys tapti dievais ir remtis savo išmanymu bei nepriklausomai spręsti, kas yra gera, o kas bloga. Patikėjus melu ir ėmus juo vadovautis, teisingas tikrovės suvokimas buvo prarastas, o pasitikėjimo ryšys su Kūrėju nutrauktas. Uždrausto medžio nuodas – egoizmas pažeidė visas būsimas žmonijos kartas. Žmonija prarado Kūrėjo suteiktą šlovę bei ramybę. Šiandien to medžio vaisius galime valgyti ant kiekvieno kampo. Jie visuomet siūlo kokį nors būdą tapti dievais, stotis į Kūrėjo vietą ir patiems be Jo išsiaiškinti pasaulio paslaptis, bet galiausiai tai atveda į neviltį bei mirtį.

O kodėl mūsų protėviai nepradėjo nuo gyvybės medžio vaisių? 

Manau, jog tas medis ten, sode, atrodė panašiai, kaip atrodo šiandien. Kur jį galime pamatyti? Tai – Kristaus kryžius. Jame atsiveria gyvenimo šaltinis – nesuvokiama Kūrėjo meilė. Visas Šventasis Raštas mums rodo kelią, kuriuo Kūrėjas mus grąžina prie amžinosios gyvybės šaltinio. Žmonija savo jėgomis iš egoizmo tamsos sugrįžti į pasiaukojančios meilės šviesą neturi jokios galimybės. Pasiaukojanti meilė – ne idėja, ne teorija ir ne filosofija. Tai – mūsų Kūrėjas, Dievas Sūnus, per kurį mes esame sukurti, tapęs žmogumi ir paaukojęs save už mus, kad mes galėtume tikėti tiesa, o ne melu. 

Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 8–10 eilutės).

Bendrinti: