Ar esate girdėję maldą „Tėve mūsų“? Tikiuosi, jog dauguma Lietuvos gyventojų nors kartą tikrai girdėjo šios maldos žodžius. Gal kiek mažesnė dalis žmonių žino, kad tokiais žodžiais melstis beveik prieš du tūkstančius metų savo pasekėjus išmokė Jėzus iš Nazareto.
Atrodo, jog šios maldos žodžius daugelis žmonių tikrai žino. Ką dar būtų galima apie juos pasakyti, kas dar nebūtų girdėta? Tačiau šie žodžiai yra paties Dievo mokymas apie tai, kaip turėtume melstis. Ir jis nėra paviršutiniškas ar banalus. Jėzus mums parodo tuos troškimus bei siekius, kuriais mūsų širdys turėtų alsuoti nuolatos. Kiekvienas maldos sakinys išreiškia Šventosios Dvasios įkvėptą troškimą. Esu tikras, jog Kristus, mokydamas maldos „Tėve mūsų“, rodo mums savo paties įsitikinimus bei siekius, o ne tik moko mintinai pakartoti jos žodžius. Jeigu esame dėmesingi Jėzaus mokymui, ir įsiklausome į tai, ką Jis sako, išmintingai statome savo dvasinio gyvenimo namus. Jeigu kartojame maldą kaip mantrą ar užkalbėjimą, galvodami, kad taip darydami jau pasielgėme pagal Jo nurodymą, tampame kvailiais, kurie galiausiai patirs didelę netektį.
Kokie vaizdiniai gali iškilti vaizduotėje, kai Jėzus kviečia mus kreiptis į Kūrėją žodžiais „Tėve mūsų“? Ar matome save įeinančius į didingiausius rūmus ir per daugybę nuostabiausių menių artėjančius prie Visatos Valdovo sosto salės? Ir štai, mes stovime priešais sostą, kuriame sėdi aukščiausiasis Valdovas, visa ko Kūrėjas. Nuolankia širdimi pakeliame akis į Sėdintįjį soste ir tariame: „Tėve“.
Tai tik vienas iš daugybės vaizdinių, padedantis pamatyti jau pirmame maldos žodyje mums suteiktą begalinę Dievo malonę. Mintimi apie tai, kad malda yra pats tikriausias Tėvo ir vaiko santykis, Viešpats pradeda ir pabaigia savo maldos pamoką.
Gali kilti klausimas, kokiu būdu tampame Dievo vaikais, o Jis mūsų Tėvu?
Į šį klausimą mums atsako mylimasis Jėzaus mokinys apaštalas Jonas: Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 12 ir 13 eilutės).
Gabrielius Lukošius
