Laimė

Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos (Psalmių knygos 32 skyriaus 1 eilutė). Šiuos žodžius užrašė beveik prieš tris tūkstantmečius gyvenęs žmogus. Jis suprato, kokia tai didelė laimė, kai nebeslegia padarytų neteisybių našta.

Ar šiandien galime patirti tokią laimę ir kokiu būdu tai turėtų įvykti?

Jėzus Kristus, prisikėlęs iš mirusiųjų, kalbėjo savo pasekėjams: Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas (Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 46 ir 47 eilutės).

Kai patikime žinia apie Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimą iš numirusių, mūsų nuodėmės atleidžiamos. Tačiau įtikėjusiam žmogui kiekvieną dieną būtina prisiminti Jėzaus paliktus maldos žodžius, kuriais esame mokomi kreiptis į savo Kūrėją: atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas (ten pat 11 skyriaus 4 eilutė).

Negalima leisti, kad nuoskaudos nugrimztų sielos gelmėn. Tai tas pats, kaip mesti nuodus į šulinį, iš kurio geri. Kiekvieną mus įskaudinusį žmogų tenka prisiminti ir iš tiesų jam atleisti. Dievo akyse mums padarytos skriaudos yra nepalyginamai mažesnės už mūsų pačių kaltes. Viešpaties žodžius galima palyginti su tokiu pasakymu: „Atleisk tam, kuris tau skolingas tūkstantį, ir aš tau atleisiu tavo milijoninę skolą. Bet jeigu tu neatleisi savo skolininkui, ir tavo skola liks neatleista.“ Bėda tik ta, kad kito skola akis bado, o sava beveik nematoma.

Reikia Viešpaties pagalbos, kad pamatytume savo kalčių realumą. Nuodėmės nėra nereikšmingos. Net pačios buitiškiausios apkalbos, nepagarba, paviršutiniškas santykis į Šventojo Rašto žodžius, susierzinimas, murmėjimas, piktdžiuga yra bjaurūs ir pikti nusikaltimai, kurių žalingų pasekmių mes nepajėgūs išmatuoti. Jeigu lengvabūdiškai žiūrime į savo kaltes, bėgant laikui jos užkietina širdį, ir mes tampame nejautrūs gyvenimo Dvasiai, nebepatiriame tos laimės, kai atleidžiamos mūsų neteisybės.

Kalčių atleidimo turėtume prašyti kaip išgydymo nuo mirtinos ligos, būdami dėkingi, kad vienintelis dalykas, kurį turime padaryti, – tai atleisti savo kaltininkams.

 Gabrielius Lukošius

Bendrinti: