.jpg)
Gyvename žmogiškos savivalės pasaulyje, kuriame visų blogybių šaknis yra savanaudiškos žmonių intencijos. Rasės, valstybės, tautos, socialinės grupės, šeimos bei asmenys siekia savo naudos. Žmonės barasi, pykstasi, apgaudinėja, kovoja ir žudo vienas kitą, nes siekia, kad viskas vyktų pagal jų norus. Šiandien civilizuota žmonija pripažįsta tik savo valią ir kaip prievartą bei fanatizmą atmeta net mintį apie aiškiai išreikštą Kūrėjo valią. Nors dangiškojo Tėvo valia yra nuostabi, talpinanti savyje kiekvieną Jo kūrinį. Jo valia mes gyvename žemėje, kuri ramina mus augmenijos žaluma ir dangaus mėlyne, kurioje teka gėlos upės, o visas vandeniu nuplautas purvas subėga į gerai pasūdytus vandenynus. Jo valia mes matome, girdime ir suprantame. Jo valia medžiai nokina vaisius, žemė augina javus. Tai tik keli žodžiai apie Tėvo valią, pranokstančią visą mūsų supratimą. Jis nori, kad nė vienas žmogus neapsigautų ir nebūtų suklaidintas. Jo valios išsipildymas – geriausia, kas gali vykti žmogaus gyvenime.
Tačiau išgirdęs apie Kūrėjo valią aš dažnai išsigąstu, nes bijau, kad liks neišsipildę momentiniai mano norai, kurie tuo metu man atrodo tokie reikšmingi ir neatidėliotini. Kartais į galvą gali užklysti tamsios mintys, kad aš, prašydamas Dievo valios išsipildymo, tarsi pataikauju kažkokiam tironui. Nieko panašaus. Neapsigaukime – išsipildanti Tėvo valia yra didžiausias mūsų visų džiaugsmas. Todėl Šventoji Dvasia ir nori mūsų esybėje įrašyti maldos žodžius „teesie Tavo valia“, kad jie taptų kasdieniu troškimu, o ne tik išmoktu sakiniu. Ar mūsų širdys tiek atviros ir apšviestos, kad savo Kūrėjo valios šauktumės kaip didžiausios laimės?
Kalbant apie Dievo valią, galima prirašyti begalę gražiausių pastebėjimų, bet nuostabiausia Jo valia atsiveria šiuose Šventojo Rašto žodžiuose:
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16 ir 17 eilutės).
Gabrielius Lukošius
