.jpg)
Gyvenau, mano supratimu, kaip dauguma žmonių. Norėjau jaustis pranašesnis, įsivaizdavau, jog siekiu bendro gėrio, maniausi esąs visai neblogas žmogus. Tačiau vis dažniau ėmė lankyti keista savijauta. Su kiekviena diena pradėjau aiškiau matyti savo egoizmą. Net patys geriausi sumanymai, pasirodo, kildavo iš siekio būti geru žmogumi, o ne tiesiog iš noro padėti. Tarsi medis, kuris stengiasi išauginti obuolius, kad būtų pripažintas obelimi. O jeigu pavykdavo spontaniškai kam nors pagelbėti ir tuo nepasigirti, tai net saldu būdavo nuo savo gerumo. Norėjosi guostis mintimi „esu geras žmogus“, matant kitų žmonių netinkamus poelgius. Poreikis užsitarnauti aplinkinių įvertinimą „tu tikrai geras“ ėmė varginti. Ką daryti? Gal atsisakyti visų pastangų sulaukti geidžiamo įvertinimo ir pasiduoti ciniškam egoizmui, atvirai siekiant tik savo naudos? Juk bet kuriuo atveju galiausiai lieka tas pats savanaudiškumas – vienu atveju prisidengęs gerumo įvaizdžiu, o kitu – begėdiškai atviras. Tai gal nuoširdžiai būti blogu medžiu, nesistengiant puoštis gražiai atrodančiais vaisiais?
Tai – gniuždanti juoduma, nevilties žemė.
Kaip pasikeisti iš esmės ir gyventi ne sau, būti geru medžiu, o ne stengtis juo tapti? Neužtenka pačiam save teisti, nekęsti savo egoizmo, atlikinėti nesibaigiančias apeigas, raudoti, save niekinti ir plakti. Nieko nekeičia ir terapinis savęs įtikinėjimas, kad esu geras.
Kodėl negaliu numarinti šio sielą griaužiančio kirmino? Kodėl pats negaliu pabėgti nuo savo egoizmo?
Tenka pripažinti savo bejėgiškumą ir laukti bausmės arba pasigailėjimo.
Pasirodo, yra ir viena, ir kita.
Išganinga žinia nuskambėjo žemėje beveik prieš du tūkstančius metų. Buvau ją girdėjęs, tik anksčiau nesupratau. Kristus numirė už mūsų nuodėmes … buvo palaidotas, ir ... prisikėlė trečią dieną (Pirmas apaštalo Pauliaus laiškas korintiečiams 15 skyrius, 3–4 eilutės). Beviltiškas mano egoizmas buvo teisingai įvertintas ir nubaustas. Vienintelis žmogus, nė karto nepasielgęs savanaudiškai, laisva valia sutiko prisiimti mano kaltę, gėdą ir bausmę. Jis mirė už visus žmones (vadinasi, ir už mane). Trečią dieną po gėdingos mirties Jis buvo prikeltas iš numirusių. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą (Evangelija pagal Joną 1 skyrius, 12 eilutė).
Gabrielius Lukošius
