Jėzus iš Nazareto paklausė artimiausių savo pasekėjų, kuo žmonės jį laiko. Pasirodo, tarp žmonių sklandė įvairiausių nuomonių apie jauną charizmatišką pamokslininką, tačiau nė viena iš jų nebuvo teisinga. Vieni kalbėjo, kad Jėzus yra iš numirusių prisikėlęs Jonas Krikštytojas, kiti – kad antrą kartą atėjęs pranašas Elijas, dar kiti sakė, jog prisikėlė vienas iš senųjų pranašų. Tos nuomonės skambėjo gražiai ir paslaptingai, atrodė, jog turi kažką bendro su Šventaisiais Raštais, bet kilo iš klaidingų lūkesčių bei įsivaizdavimų.
Tuomet Jėzus paklausė, kuo Jį laiko artimiausi pasekėjai. Apaštalas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, Dievo Sūnus.“ Atsakymas buvo teisingas, bet Jėzus griežtai įspėjo juos, įsakė niekam to nepasakoti ir pasakė: „Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti. Jis bus vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“ (Evangelijos pagal Luką 9 skyriaus 21–22 eilutės).
Teisingas Petro atsakymas ir Mokytojo žodžiai apie Jo laukiančią ateitį apaštalams atrodė nesuderinami. Todėl Kristaus pasakytų žodžių prasmės iki laiko jie nesuprato. Jų dienomis pildėsi senųjų pranašų ištarmės. Izraelitai šimtmečiais laukė tų pranašysčių išsipildymo ir galvojo, jog supranta, kaip tai turi atrodyti. Jie manė, kad Dievo siųstas Izraelio Karalius – visų tautų Valdovas antgamtiniais ženklais turi būti panašus į Mozę, karinėmis pergalėmis – į karalių Dovydą, išmintimi – į karalių Saliamoną. Neįmanoma, kad toks didingas Valdovas būtų nukryžiuotas, nubaustas pačia baisiausia, tik sukilusiems vergams bei plėšikams skirta bausme. Tuo metu Jėzaus mokiniai nesuprato didelės dalies Šventuosiuose Raštuose skelbtų pranašiškų ištarmių, nes nesuvokė, kokio gylio buvo žmonijos nuopuolis ir kokiu vieninteliu būdu buvo įmanoma melo pavergtus žmones iš ten ištraukti.
Tik po to, kai išsipildė Jėzaus pasakyti žodžiai apie Jo nukryžiavimą ir prisikėlimą, apaštalas Petras, artėjant gyvenimo pabaigai, laiške tikintiesiems, patiriantiems įvairiausius tikėjimo išbandymus, rašė: <...> esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jūs tikėtumėte ir viltumėtės Dievu (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 1 skyriaus 18–21 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
