Apaštalas Paulius, rašydamas antrąjį laišką Korinto krikščionims, pribloškia savo atvirumu. Kai skaitome šį laišką, ne iš karto patikime apaštalo žodžių tikrumu. Ar gali būti, kad didis Dievo tarnas taip atvirautų? Paprastai žmonės linkę girtis savo stiprybėmis bei sėkmėmis, o Paulius atvirai pasakoja apie patirtus persekiojimus, pavojus ir įvairias nelaimes. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus buvau muštas lazdomis, vienąkart buvau užmėtytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau jūroje. Dažnai keliaudavau, vis grėsė pavojai upėse, pavojai nuo plėšikų, pavojai nuo tautiečių ir nuo pagonių. Pavojai tykojo mieste, dykumoje, jūroje, nuo netikrų brolių. Kenčiau nuovargį ir skausmą, dažnai budėjau naktimis, alkau ir troškau, dažnai pasninkavau, kenčiau šaltį ir nuogumą (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 11 skyriaus 24–27 eilutės).
Rašydamas apie patirtus sielvartus jis tikėjo, kad tai paguos, padrąsins bei sustiprins panašius sunkumus patiriančius tikėjimo brolius ir seseris. Jeigu patiriame sielvartą, tai jūsų paguodai ir išgelbėjimui, kuris padeda iškęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame (ten pat, 1 skyriaus 6 eilutė).
Apaštalo atvirumas leidžia matyti Kūrėjo malonės didybę. Paulius nori, kad korintiečiai suprastų tikrąsias jo tarnavimo intencijas ir pamatytų, jog nepasitikėjimui nėra pagrindo. Jis nesugalvojo savo tarnystės ir negavo jos už nuopelnus. Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime per Kristų. Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę (Antrojo laiško korintiečiams, 3 skyriaus 4–6 eilutės).
Toks tiesus ir atviras Pauliaus santykis kyla iš patirtos Kristaus meilės. Patikėjęs gelbstinčia Kūrėjo malonės žinia, apaštalas gali be baimės atsiverti Dievui bei žmonėms. Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodis atspindėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą, – iš šlovės į šlovę, – veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (ten pat, 18 eilutė).
_64x64_9de.jpg)
