Būtinybė

Atrodo, nieko nereikia. Beveik visai ramu. Gal tik kažkokia gili vidinė nuojauta, jog ne viskas taip gerai, kaip atrodo. Norisi gero, sieki jo, jau beveik pasieki, bet kažkur įsivelia klaida, ir geri norai lieka neišsipildę. Toks įspūdis, kad gyvenimo svoriai truputį didesni už jėgas juos pakelti. Ateina dienų pabaiga, ir tenka pripažinti, jog nueitą kelią ženklina ne tik gražios akimirkos. Kaip pasakė vienas tolimoje praeityje gyvenęs išminčius: Kad ir kiek ilgai žmogus gyventų, tegul džiaugiasi visą laiką ir nepamiršta, kad tamsių dienų bus daugybė. Visa, kas bus, yra tuštybė (Mokytojo knygos 11 skyriaus 8 eilutė). Baisi nesibaigiančios tuštybės perspektyva.
Negi nėra išeities?
Dažniausiai apie tai nesinori galvoti bei žiūrėti ton pusėn. Kaip atrodysiu savo ir kitų akyse, pripažinęs, jog esu bejėgis? Gal tik įsivaizduoju esąs be jėgų, o po tariamu bejėgiškumu slepiasi tinginystė, nenoras kovoti? Gal tiesiog ištižau susidūręs su tikru iššūkiu? Negi iš tiesų pats negaliu pasikeisti ir įveikti neviltį? Nejaugi  tik aš vienas toks bejėgis?
Turbūt ne vienas šūktelėtų: ‚Susiimk, nepasiduok, pasistenk ir įveiksi iškilusias kliūtis.“
Reikia ryžto ir atkaklumo, siekiant užsibrėžtų tikslų, tačiau norint pripažinti savo tikrąją padėtį, ryžto bei atkaklumo neužtenka. Ar galiu pats save teisingai vertinti be vidinės šviesos? Ir kam užteks drąsos pažvelgti į savo sielos bedugnę, iš kurios iškyla didžiausios baisenybės? Galima tą bedugnę bandyti uždengti ir gyventi, tarsi jos nebūtų, bet ar tai išeitis?
Tenka pripažinti, jog reikia labai didelės pagalbos. Akistata su tokia tiesa – būtinybė.  Kažkas turi suteikti mano sielai nejudančią atramą. Kas tai gali padaryti? Už kokius turtus tai įgyjama?
Žmonės, kurie patyrė tokią pagalbą, sako, jog tai neužsitarnaujama malonė. Tai – dovana. Ir padėti gali vienintelis žmogus. Jis kitoks, negu visi kiti žmonės. Jis neieško savo naudos ir nesiekia savo šlovės.
Iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės. Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 16–18 eilutės).

Gabrielius Lukošius