Didžioji viltis

Ką tik praėjo Vėlinės. Daugelis Lietuvos žmonių lankė artimųjų kapus. Turbūt ne vienam kilo minčių apie neišvengiamą žemiškojo gyvenimo pabaigą. 

Dažniausiai kasdienio gyvenimo rutina taip mus įtraukia, kad atrodo, jog toms mintims tiesiog nebėra laiko. Tačiau žmonės mirtingi, ir jeigu ne su mintimis apie gyvenimo pabaigą, tai su ja pačia teks kiekvienam susidurti.

Gyvendami žemėje turbūt visi girdėjome įvairių pasakojimų apie anapusybę. Vieni sako, jog ten nieko nėra, kiti kalba apie mirusiųjų pasaulį. Kiekviena tauta vienaip ar kitaip perteikia susikurtus anapusybės vaizdinius. Dažniausiai tai nepatraukli vieta ir gyvieji nenori ten patekti. Riba tarp gyvenimo ir mirties gąsdina žmones.

Tačiau Jėzaus Kristaus pasekėjai, Naujojo Testamento autoriai, sako, jog žmonės jau čia, žemėje, gyvena mirties šešėlio šalyje ir būtent čia turi vienintelę galimybę pereiti iš mirties į gyvenimą. Kristaus apaštalai rašo, kad už sielos atsiskyrimą nuo kūno nepalyginamai baisesnė yra dvasinė mirtis – kai žmogus savo pasirinkimų yra atskirtas nuo Kūrėjo. Nors tokia Rašto autorių pristatoma tikrovė atrodo nereali, ji atsispindi daugelyje įvairių laikų meno kūrinių. 

Rašydamas Efezo mieste gyvenusiems tikintiesiems, apaštalas Paulius buvimą mirties šalyje nusako tokiais žodžiais: Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti (apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 1–3 eilutės).

Parodęs tokią baisią nuo savo Kūrėjo nusisukusių žmonių padėtį, apaštalas čia pat rašo apie nesuvokiamai didingą viltį: Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (ten pat 4–9 eilutės).

 

Bendrinti: