.jpg)
Netoli nedidelio miestelio prie šulinio sėdėjo jaunas vyras. Jis pėsčiomis keliavo iš vienos Izraelio provincijos į kitą ir atsisėdo pailsėti. Pats vidurdienis. Iš miestelio ateina moteris, nešina ąsočiu, pasisemti vandens. Vyras paprašė jos gerti.
Šiandien šis įvykis vargu ar sukelia kokių nors ypatingų minčių. Tačiau pasigilinus į pirmojo amžiaus Izraelio istoriją, kiltų nors keletas klausimų. Kodėl ta moteris ėjo semtis vandens per pačią kaitrą? Šiaip moterys vandens eina iš ryto. Kodėl tas vyras užkalbino atėjusią moterį ir paprašė jos gerti? Jis buvo žydų tautybės maldininkas, keliaujantis iš Jeruzalės į Galilėjos provinciją, ji – samarietė, o žydai su samariečiais nebendraudavo, nes samariečiai buvo įvairių susimaišiusių tautų palikuonys. Tuo labiau anais laikais vyrai nekalbėdavo su nepažįstamomis moterimis.
Moteris labai nustebo. Ji pati paklausė, kodėl jis, būdamas žydas, prašo jos, samarietės, gerti. Vyras į jos klausimą atsakė labai keistai – jeigu ji žinotų, kas jis toks, pati prašytų jo gerti, ir jis jai duotų šaltinio vandens. Moteris dar labiau nusistebėjo, nes vyriškis neturėjo jokio indo vandeniui pasemti. Jis paaiškino, jog kalba ne apie vandenį iš šulinio. Kas jį geria ir vėl trokš. Vyriškis kalbėjo apie kažką stebuklingo – vandenį, kurio atsigėrus, jis žmoguje tampa nesibaigiančia versme, tekančia į amžinąjį gyvenimą. Samarietė panoro to vandens, bet jai buvo pasakyta atsivesti savo vyrą. Ji atsakė, jog neturi vyro. Tuomet vyriškis apstulbino ją – pasirodo, jis žinojo jos gyvenimo istoriją – ji buvo penkis kartus ištekėjusi, o paskutiniu metu gyveno ne santuokoje.
Moteris suprato – vyriškis yra pranašas, ir paklausė, kur yra tikroji Dievo garbinimo vieta. Žydai sakė, kad tai – šventykla Jeruzalėje, o samariečiai buvo įsitikinę, jog tai – jų provincijoje esantis kalnas.
Išgirstas atsakymas stebina ir sukrečia iki šių laikų:
Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas – iš žydų. Bet ateina valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Evangelijos pagal Joną 4 skyriaus 21–24 eilutės).
