Dievai

Niekas nežinojo, kad prasidėjo nauja era. Tautos gyveno kaip gyvenusios, kiekviena pagal savo tradicijas garbindama savuosius dievus. Ir vis dėlto permainos tautose vyko panašiai kaip bręstant vaikui.

Gyvenime yra etapų, kai atrodo, jog nedaug kas keičiasi. Tačiau, žiūrėk, erdvės, atrodžiusios tokios didelės, susitraukia. Stalas, po kuriuo buvo tiek daug vietos, sumažėja. Pradeda kilti klausimai, kurių anksčiau nebuvo. Žaislai, užvaldydavę vaizduotę, darosi nebeįdomūs. Paaiškinimai, kurių pakakdavo, nebetenkina. Turėtas pasaulio vaizdas ima griūti. Tos permainos pamatomos tik joms atėjus.

Taip atsitiko ir tautoms. Jose brendo dar nesuvokti poreikiai. Turimas pasaulio supratimas darėsi kaip išaugti rūbai. Kilo nauji, dar neatsakyti klausimai. Pribrendo laikas stotis tikrovės akistaton.

Atsakymai atėjo iš ten, iš kur niekas nelaukė. Pirmojo amžiaus Romos imperijoje pasirodė keisti žmonės, absurdiškos žinios skelbėjai. Atėję į miestą žmonių susibūrimo vietose jie aiškino, kad tautoms prasidėjo naujas Kūrėjo skirtas amžius. Iki tol joms buvo leista eiti savais keliais, nors Kūrėjas leisdavo save patirti. O dabar yra suteiktas atgailos laikas, kai tenka pripažinti ankstesnių laikų paklydimus ir gręžtis nuo tuštybių į tikrąjį Kūrėją. Jis nustatė konkrečią dieną, kurią teis visas tautas per paskirtą teisėją, apie kurį paliudijo, prikeldamas jį iš mirusiųjų.

Tas teisėjas buvo vienoje imperijos provincijoje gyvenęs žmogus, kurį neteisingai apkaltino, nuteisė ir nukryžiavo. Jis trečią dieną po savo mirties Kūrėjo buvo prikeltas iš mirusiųjų.

Viskas atrodytų labai paprasta – dar vieni šarlatanai, skelbiantys naujus dievus. Tačiau jų žodžius lydėjo anksčiau nematyti stebuklai. Žmonės pasveikdavo nuo įvairiausių ligų, nuo jų pasitraukdavo piktosios dvasios. Viename mieste nuo gimimo luošas vyras buvo išgydytas, ir miesto gyventojai tuos pamokslininkus palaikė dievais, pasivertusiais žmonėmis. Tik dėdami dideles pastangas pamokslininkai sugebėjo minią įtikinti, kad jie yra tokie patys žmonės, skelbiantys gerąją gyvojo Dievo naujieną.

Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o mes – jūsų tarnai dėl Jėzaus. Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide. Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 4 skyriaus 5–7 eilutės).

Gabrielius Lukošius