Druska

Jėzus iš Nazareto kalbėjo savo pasekėjams: Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka savo sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus 13 eilutė).

Ką tuomet reiškė toks palyginimas ir kaip jį turėtume suprasti šiandien? Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog mes druską įsivaizduojame kitaip negu ano laiko žmonės. Galime stebėtis: „Negi tai įmanoma? Druska visuomet buvo ir yra druska.“

Tačiau anuomet druska nebuvo chemiškai tokia švari, kokia yra dabar, bet turėjo daug priemaišų. Sūrioji to mišinio dalis nuo drėgmės galėjo ištirpti ir mišinys prarasti savo sūrumą. Iš išorės – lyg ir druska, bet nebeturinti pagrindinės savo savybės. Taigi, jeigu Jėzaus pasekėjai praranda kažkokią esminę savo savybę, jie galbūt ir toliau vadinasi Jo pasekėjais, bet iš tiesų tokie nebėra.

Vieną dalyką kaip ir aptarėme. O ką Jėzus turėjo omeny, kalbėdamas apie sūrumą? Koks Jo pasekėjų bruožas darė juos ir tebedaro mus sūria druska?

Manau, kad pasekėjai tampa tuo tikresne druska, kuo labiau darosi panašūs į savo vedlį. Jėzus iš Nazareto negalėjo savo mokinių vadinti žemės druska, pats ja nebūdamas. O kas Jį darė žemės druska?

Atsakymas į šį klausimą gali nuskambėti labai netikėtai – meilė savo Tėvui, tikrajam Dievui, ir Jo valios vykdymas. Jėzus pats sakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. <...> Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė (Evangelijos pagal Joną 5 skyriaus 19 ir 30 eilutės).

Jėzui Tėvas buvo pats didžiausias Jo lobis. Todėl Jo širdis visuomet buvo su Tėvu. Jeigu mums Jėzus nėra pats didžiausias turtas, mes negalime būti tikrais Jo pasekėjais, net jei tokiais ir vadinamės. Jeigu mūsų širdys toli nuo Jo, tampame druska, praradusia savo sūrumą.

Bendrinti: