Vienijanti jėga

Kaip tai vyko iš tikrųjų, labai sunku įsivaizduoti bei pasakyti, tačiau iš amžių glūdumos mus pasiekęs trumpas pasakojimas sako, jog anais senais laikais žmonės susivienijo ir pasiryžo pastatyti dangų siekiantį bokštą, norėdami išgarsinti savo vardą. Tas noras juos suvienijo. Tik jiems nepavyko įvykdyti savo sumanymo, nes, anot to pasakojimo, pats Kūrėjas, pamatęs žmonių siekius, sumaišė žmonių kalbas, kad jie nebegalėtų susikalbėti ir įgyvendinti turėto siekio.

Kodėl Kūrėjui nepatiko žmonių siekis išaukštinti savo vardą ir vienybė jį įgyvendinant?

Žmonės vienijasi dėl įvairiausių priežasčių. Tai gali būti bendras priešas, ištikusi nelaimė arba, kaip minėtu atveju, noras išaukštinti savo vardą. Tik ar taip turėtų būti? Ar turėtume susivienyti veikiami išorinių jėgų ar iš nesaugumo kylančių baimių?

Iš kur atsirado vienybės idėja ir kokia yra tikroji vienybė?

Šventasis Raštas mums liudija, kad Kūrėjas yra vienas, bet trijuose asmenyse. Tai nesuprantama ir keista. Ši Rašto tiesa sukelia begalę diskusijų.

Tačiau jeigu Raštas apreiškia tiesą, ir Kūrėjas iš tikrųjų yra triasmenis, tuomet vienybė – viena iš esminių dieviškų savybių. Ji neturi nei pradžios, nei pabaigos. O mes, žmonės, sukurti panašūs į Dievą, bet nusisukę nuo Jo ir patys panorę užimti Jo vietą, atsiskyrėme nuo tikrojo vienybės šaltinio – amžinosios tiesos bei meilės.

Išliekanti vienybė įmanoma tik kalbant tiesą meilėje.  

Melas neturi jėgos sujungti amžinais vienybės ryšiais. Patikėję melu, esam suvienijami labai trumpam laikui. Galiausiai tai baigiasi dideliu skausmu ir nusivylimu. Melas atskyrė mus nuo vienijančios jėgos.

Ta jėga atskleidžiama Šventajame Rašte, įvardinant pagrindinius žmonių gyvenimo dėsnius: Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Evangelijos pagal Morkų 12 skyriaus 28–31 eilutės).

 

Bendrinti: