Dvasinis mąstymas

Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią – dvasiškai. Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas mąstymas – gyvenimas ir ramybė (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 8 skyriaus 5–6 eilutės).

Koks yra dvasinis mąstymas ir kaip prasideda bei vyksta gyvenimas dvasia?

Žodis „dvasinis“ sukelia daugybę įvairiausių asociacijų. Dažną kartą šis žodis vartojamas su neigiamu atspalviu, kalbant apie žmogų, kažkiek atitrūkusį nuo realaus gyvenimo. Tačiau dvasinis mąstymas – tai vienintelis teisingas krikščionio mąstymo būdas. Bandydamas atsakyti į išsikeltą klausimą, pasiremsiu apaštalo Jono užrašytais Viešpaties Jėzaus žodžiais.

Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. <...> Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus, – Žmogaus Sūnus, esantis danguje. Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 6-7. 13-15). Kalbėdamas su pas Jį atėjusiu fariziejumi Nikodemu, Viešpats įvardija būtinybę gimti iš Dvasios, o po to paaiškinai, kaip tai vyksta. Kad žmogus įeitų į Dievo karalystę arba, kitais žodžiais tariant, turėtų amžinąjį gyvenimą – gimtų iš Dvasios, jam reikia tikėti Žmogaus Sūnų, kuris buvo iškeltas ant medžio, panašiai kaip kažkada prieš daugelį metų, izraelitams išėjus iš Egipto ir einant dykuma, Mozė iškėlė varinę gyvatę. Gyvenimas Dvasia prasideda ir vyksta tikint Evangelija – Gerąja Žinia apie Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes.

Susiduriame su pagundomis vadovautis kūniška išmintimi. Norisi savo pastangomis prisišaukti Dievo Dvasią, pasikelti savivertę būnant dvasingesniu nei kiti, siekiant būti tikru krikščioniu prie Kristaus darbo pridėti savo trigrašį. Tariama išmintimi norisi pateisinti vidinį aklumą, nes nematant Viešpaties atlikto darbo didybės gyvenimas dvasia tampa nepasiekiama aukštuma, o bandymas imituoti tokį gyvenimą įgauna groteskiškus pavidalus.

Net seniai tikintiems žmonėms būna nelengva patikėti, jog visas jų gyvenimo problemas išsprendė Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Neapsižiūrėjus, per laiką tai pavirsta bejėgiu teoriniu žinojimu ir nustoja būti iš tiesų suvokta tikrove.