Dvasios šviesa

Šį nutikimą apie nusidėjėlę moterį ir Jėzų iš Nazareto užrašė evangelistas Lukas. Nedidelis Artimųjų Rytų miestelis pirmojo amžiaus Izraelio žemėje. Beveik visi miestelio gyventojai žinojo tą moterį dėl jos palaido gyvenimo būdo. Lukas nieko nepasakoja, kaip ta moteris pasidavė palaidumui, kas dėjosi jos širdyje ir kokios mintys ją slėgė. Tačiau skaitydami Luko užrašytą evangeliją galime suprasti, kad ji buvo viena iš tų vargšų žmonių, kuriems atveriamos Dievo karalystės paslaptys. Jeigu Evangeliją pagal Luką skaitome nuo pradžios, tai atėję iki istorijos apie tą moterį, jau esame perskaitę Jėzaus žodžius: Palaiminti jūs, vargšai, nes jūsų yra Dievo karalystė (Evangelijos pagal Luką 6 skyriaus 20 eilutė).

Tik pagalvokime: į miestelį atvyko keliaujantis pamokslininkas – Jėzus iš Nazareto. Vienas miestelėnų gerbiamas religingas žmogus, priklausantis fariziejų partijai, pasikvietė jį kartu valgyti. Nė vienas iš to miestelio gyventojų neatėjo į fariziejaus namus išreikšti Jėzui savo pagarbos. Net pats namų šeimininkas keliaujančiam pamokslininkui deramos pagarbos neparodė – nedavė vandens nusiplauti kojoms, aliejaus pasitepti galvai ir pasitikdamas nepabučiavo. O štai moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, suvokė, kad Jėzus yra vertas pačios brangiausios dovanos.

Kokiu būdu ją pasiekė nuovoka, kuri neaplankė visų kitų miestelio žmonių? Negi Kūrėjas nenorėjo ir kitiems to miestelio gyventojams suteikti tokios malonės, kad jie suprastų, koks ypatingas svečias lankosi jų gyvenvietėje? Nemanau. Tačiau kiti miestelėnai tikriausiai nemanė, kad yra vargšai, ir miestelį aplankiusi Dievo Dvasios šviesa nepasiekė jų širdžių. Ji rado kelią tik į nelaimingos vargšės moters širdį bei mintis.

Sužinojusi, kad Jėzus yra fariziejaus namuose, ta moteris pasiėmė brangiausią turėtą daiktą – indelį su labai brangiais kvepalais ir nesvarstydama, ką pagalvos ją pažįstantys žmonės, atėjo į padoraus fariziejaus namus, priėjo prie svečio iš nugaros, atsiklaupė ir ašaromis laistė jo kojas, šluostė jas savo plaukais, bučiavo ir tepė brangiuoju tepalu. Ji suprato, jog tas žmogus yra labai labai brangus.

Manau, kad tos moters turėtą nuojautą perteikia apaštalo Jono užrašyti žodžiai: Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 14 eilutė).

Bendrinti: