Esanti mumyse ir tarp mūsų

Kai Jėzus iš Nazareto vaikščiojo Izraelio žemėje, buvo sunku pagalvoti, jog tai žmogus, kurio pasaulėžiūra ir mąstymas iš esmės skyrėsi nuo visų jo amžininkų. Jo esybė, mąstysena ir jausmai nebuvo pažeisti nuodėmės – egoizmo. Mums labai sunku net įsivaizduoti, kaip tai atrodo, nes nebuvo ir nėra daugiau nė vieno tokio žmogaus.

Tačiau praėjus septynioms savaitėms po Jėzaus nukryžiavimo, mirties ir prisikėlimo bei maždaug dešimčiai dienų po žengimo dangun, Kūrėjas ant Jėzaus pasekėjų išliejo Šventąją Dvasią. Išsipildė didingas Kūrėjo pažadas. Šventoji Dievo Dvasia atėjo į patikėjusiųjų Jėzumi širdis bei apšvietė jų protus. Jos dėka krikščionys galėjo pradėti suprasti, kaip atrodo nuodėmės nepažeisto žmogaus mąstysena ir jausena. 

Paskutinį vakarą prieš mirtį ant kryžiaus Jėzus kalbėjo artimiausiems savo pasekėjams, kad jis eina pas Tėvą. Jie vis dar nesuprato, ką jo žodžiai reiškia, nes visiškai nesitikėjo to, kas įvyko jau kitą dieną.

Vis dėlto girdėdami Mokytojo žodžius mokiniai nuliūdo, nes nujautė, kad įvyks kažkas, kas neatitinka jų lūkesčių. Guosdamas juos ir stiprindamas jų tikėjimą, Jėzus jiems aiškino: „Jums geriau, kad aš einu pas Tėvą, nes atsiųsiu jums kitą Guodėją, kuris pasiliks su jumis per amžius – Tiesos Dvasią, kurios netikintys žmonės neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse“ (Evangelijos pagal Joną 14 skyriaus 17 eilutė).

Ir štai, praėjus septynioms savaitėms po Jėzaus mirties bei prisikėlimo, per kurias Jo pasekėjai patyrė didžiausią neviltį ir jo prisikėlimu buvo prikelti gyvai vilčiai, ant jų nužengė Dievas Šventoji Dvasia. 

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti (Apaštalų darbų 2 skyriaus 1–4 eilutės). 

Dieviška gyvybė, kuri iki tol nuodėmingiems žmonėms buvo nesuvokiama, pradėjo skleistis tikinčiųjų širdyse ir protuose.

 

Bendrinti: